Tyčia taip rašau, nes rašant „nieko negalima“ gali pasirodyti, kad nelabai ir yra, ką būtų galima galėti, o čia – priešingai, yra visko, ko tik širdis geistų ir jei ryžtumeisi ištiesti ranką ir pasiekti, tai ir būtų tavo. Bet va – negalima...
Kitas būdas kalėjimo dvasiai atpažinti – stebėti kasdienybę. Šis metodas sudėtingesnis ir reikalauja daugiau pastangų iš mūsų pusės, bet, perfrazuojant žinomą posakį, kartą įsitikinęs (atpažinęs), visą gyvenimą žinosi, ką atpažinai.
Kalėjimo dvasios apimtas, tiksliau, palaužtas žmogus nebetiki, kad jo paties valia ką nors reiškia. Jis jei dar ko nors ir tikisi, tai iš kitų, pirmiausia iš valdžios, nors ant šios visą laiką slapčiomis burba.
Į akis, beje, jis ne tik šypsosi, bet dėl visa ko ir vazelino su savimi nešiojasi, dėl slidumo, taip sakant. Įprotis per daugelį metų įsigalėjęs, gal net genetiškai perduodamas, kaip išlikimo ir varganos egzistencijos garantija svetimoms, o kartais ir savoms, valdžioms viena kitą keičiant. Valdžios keičiasi, „skūros“ lupimas išlieka.
Kaskart keičiantis valdžiai, juo labiau santvarkai, patiriama tai didesnė, tai mažesnė euforija. Kaskart po jos, beje, ištinka didesnis ar mažesnis nusivylimas, jei tik tiek. Po su gėlėmis sutiktų sovietinių tankų atėjo gyvulinių vagonų ir Sibiro eilė, po Antrosios Nepriklausomybės. Dieve mano, net sunku pasakyti, kas čia atėjo, ir kas dar ateis? Dabar, sakyčiau, atėjęs didžiausias nenoras prasitrinti akis.
Iki valiai iškeikus buvusią valdžią – o valdžią keikti visada yra už ką – jos vieton stojo tokia, kad rodos nebėra kur toliau. Tačiau gyvenimas, žiūrėk, įneš savo korekcijas ir visai netrukus parodys, kad „ir toliau dar yra kur“. Ir nelabai svarbu, kokiai partijai priklausys pirmasis ministras, o kokiai - Seimo pirmininkas.
Svarbu tai, kad mes ir toliau nuolankiai tikėsimės Mesijo ir manos iš dangaus, kai jau seniai turėjome imti ir patys tvarkyti tai, kas teisėtai - mūsų.
Po klajonių dykuma atėjus į Pažadėtąją žemę, mana iš dangaus nustojo kristi. O mes vis tikimės ir tikimės tai paramos iš ES fondų, tai pigių energetinių išteklių - iš kitos pusės, kuriuos mūsų valdžia tučtuojau taip pabrangina, kad net burnoje rūgštu pasidaro. Nors ir akivaizdu, kad tie, kam Lenkijos ar Latvijos degalinės arčiau ir kurie netingi pavažinėti pirmyn atgal į gretimas šalis, ne tik sutaupo, bet tikėtina, dar ir uždirba, vis tiek atkakliai priešinamės galimybei savo reikalus spręsti patys.
Štai jums ir kalėjimo dvasia praktikoje. Gera proga prisiminti visas ankstesnes krizes. Pirmąja vadinčiau energetinę blokadą, vos paskelbus Nepriklausomybę. Antrąja - bankų griūtį, trečiąja – Rusijos krizę, kuri turėjo „mūsų nepaliesti“. Dabar, sakyčiau, ketvirtoji.
Sutinku, šita atrodo grėsmingiausiai. Tačiau – kodėl? Ogi todėl, kad pirmosios krizės metu mes, kaip tauta, jautėmės drąsūs ir teisūs ir ne tik benzino kainos, bet ir ginkluoti okupantai mums neatrodė labai baisūs.
Mokesčių tada, beje, kaip ir nelabai buvo, užtat mes patys sunešėme auksinius žiedus ir auskarus, kad turėtume krizinį fondą. Vėliau, griaunant bankus, jau atgijus valdiškai (iš mokesčių išlaikomai) kastai ir į viešumą kylant turtinei nelygybei, mūsų tikėjimas savo jėgomis pradėjo sekti. Rusijos krizės metu tapome dar labiau suskirstyti pagal turimas galias ir įgytą turtą, o galiausiai tie, kas iki šiol nesusiprato, sausio šešioliktąją buvo sušaudyti guminėmis kulkomis.
O juk tokios „specpriemonės“ įstatymo numatyta tvarka gali būti naudojamos tik malšinant kalėjimo riaušes.
Ar autorius ir toliau išsigalvoja kalėjimo dvasią?
Užtat turime bemaž 30 tūkst. tautinių valdininkų, išlaikomų iš biudžetinių pinigų – vien Kauno savivaldybėje per dvidešimt metų valdžiažmogių skaičius apytikriai padvigubėjo. Miestas, kaip žinoma, klesti taip, kad net „Žalgiris“ bankrutuoja – o juk tai buvo bene geriausiai žinomas lietuviškas prekės ženklas. Jau nekalbant apie, kad tikrai nedaug kas gali pasididžiuoti nugalėjęs sovietinę armiją, tegu ir sporto klubo CASK formate.
Iš mūsų mokesčių gyvenanti biurokratija išties yra neabejotinai didesnė, mat oficiali statistika paprastai nerodo visų valstybinių įmonių vadybininkų, jau nekalbant apie tas įmones, kuriose Lietuva „turi akcijų“.
Jei vilsimės, kad mūsų tebėra trys milijonai (kalbu apie gyvenančius tėvų žemėje – tėvynėje), išeitų, kad kiekvienam šimtui Lietuvos piliečių, įskaitant vaikus ir pensininkus, tenka po prižiūrėtoją. Neblogai. Prižiūrėtojų rangai, kaip ir griežtesnio režimo kalėjimuose, skiriasi, o kartu skiriasi tiek oficialios pajamos, tiek ir galimybės paveikti tikruosius pinigų srautus, tad daryti karjerą motyvacijos, be abejo, pakanka.
Galima iki užkimimo ar pažaliavimo ginčytis, kuri pusė – kairė ar dešinė – gražesnė, kuri tautiškesnė ar turi geresnių analogų pasaulinėje politinėje tradicijoje, galima netgi dalyvauti rinkimuose – rinkti ar būti išrinktu. Galima išsirinkti A.Brazauską, R.Paksą, dukart V.Adamkų arba D.Grybauskaitę, niekas iš esmės nepasikeis, kol kalėjimo dvasia, tas pasirengimas paklusti, tikintis gauti daugiau į sterblę ir mažiau į kuprą, ir toliau liks dominuojančiu bei tautinį identitetą formuojančiu veiksniu.
Posakis apie nugaišusią kaimyno karvę tėra šitos kalėjimo dvasios iškreipto gyvenimo iliustracija, reiškianti ne ką kitą, o išvirkščią saviguodą, kad aš ne pats didžiausias „lūzeris“, yra ir tokių, kam sekasi net ir už mane prasčiau. Atsikalbinėjimas, girdi, visame pasaulyje taip yra, tik patvirtina kalėjimo dvasios universalumą – F.Kafka savo „Procesą“ irgi juk rašė ne Lietuvoje ir ne apie Lietuvą.
Norėtųsi baigti linksmesne gaida: pavasaris, vieversiai parskrido.