Tai – labiau retorinis klausimas. Atsakymo į jį greičiausiai nepateiks nei prokurorai, nei teisėjai, nei juolab – pats „prisikėlėlis“. Galima lažintis, jog politikos naujokas atšautų, kad teisingumo litais nepamatuosi.
Tai – tiesa. Bet akivaizdu ir tai, kad trokštamas teisingumas, R.Žilinskui tapus Seimo nariu, mokesčių mokėtojams kainuoja šimteriopai daugiau.
Kalbu ne vien tik apie brangiai kainuojantį prokurorų ar teisėjų darbą, šimtus tūkstančių litų praryjančius komisijų ir Seimo posėdžius.
Užuot rūpinęsi šalies ekonomika ir visų šalies piliečių gerove, parlamentarai murdosi kelių į teisėsaugos akiratį patekusių kolegų užvirtoje košėje.
Atrodo, kad ir toliau murdysis, mat drąsos pripažinti savo kaltę neturintys veikėjai savo problemas ir toliau sėkmingai bando spręsti visos šalies sąskaita.
Antai, nepavykus užsitęsusio teismo proceso įklampinti dar ir į konstitucinius ginčus, R.Žilinskas užsigeidė į Briuselį.
Kitaip tariant, panūdo susigrąžinti kartą jau prarastą neliečiamybę. Norint ją atimti iš kandidato į Europos Parlamentą, Seimui tektų balsuoti dar kartą.
Stebint politikoje užuovėjos nuo teisingumo ieškančio parlamentaro bandymus išplaukti į saugesnius vandenis, tikrai sunku patikėti, jog R.Žilinskas nuoširdžiai nori, kad jo byla būtų kuo greičiau baigta.
Gal tuo nesuinteresuoti tik parlamentaro advokatai? Šiems byra šimtinės. Atspėkite, iš kieno kišenės?