Kovo 13-ąją, penktadienį, per pačią pilnatį Vyriausioji rinkimų rinkimų
komisija įregistravo 13 kandidatų į prezidento postą. Ups...
Pilnatis yra pilnatis. Dauguma kandidatų - aiškiai be vieno šulo. Net
mandagusis, nė politinės musės žodžiu nenuskriaudęs politologas
A.Kulakauskas nebeišturėjo: „Priežastis, paskatinusias kai kuriuos
kitus asmenis eiti į rinkimus, galbūt galėtų komentuoti psichologai“.
Vienas psichiatras - pamenate - pabandė. Pasakė, ką mano apie
A.Kubilių po sausio 16-osios guminių kulkų parado prie Seimo. Nepraėjo
nė dvi paros - pats popierių su savo drąsiais žodžiais ėmė ir drąsiai
suvalgė.
Drąsios šalies Seime visi moka anglų kalbą. Ant popieriaus. Todėl
geriau jau jų užsienyje nekalbintų. O šeši „prisikėlėliai“ (Donalda,
Antanas, I.Valinskienė, L.Kernagis, A.Stirblytė ir Z.Užlytė), bijodami
nusišnekėti, net gimtąja kalba Seime per šešis mėnesius neištarė nė
žodžio. Kankinkit, budeliai, smarkiau, tai mes dar ir į Euroaparlamentą pateksim!
„Prisikėlėliai“ partijos vadą ir renka, ir perrenka taip pat be žodžių.
Plojimais. Taip ir greičiau, ir laiko sutaupoma, ir malonius laikus,
kai visi buvo visų mylimi pramogų pasaulio atstovai, partiniai prisimena.
Fašistuojantys tipai kiekvieną Kovo 11-ąją surengia drąsias eitynes po
Vyriausybės langais, ir tik iš jų keliamo triukšmo galima spręsti, kuri
Vyriausybė drąsesnė. Valdant G.Kirkilui fašistai dar ir šūkaliojo, o
atėjus A.Kubiliui fašistukų eitynės tapo begarsėmis.
Policininkai čia nėra drąsūs, bet užtat išdidūs. Po darbo banditų jie
negaudo iš principo, net jeigu šie žmogų talžo mentui po nosimi.
Todėl drąsios šalies policija kaimo žmones ragina gintis šakėmis ir
kirviais, o jei plėšikas užpuola mieste, siūlo šaukti ką nors ne į temą:
„Gaisras!“, „A.Valinskas - prezidentas!“ arba „Litas nebus devalvuotas!“
Kadangi Lietuva greit pamiršta į kapus nueinančius savo didvyrius,
teks priminti: 2008-ųjų pradžioje koncepciją „Lietuva - drąsi šalis“
su premjero G.Kirkilo palaiminimu pateikė rinkotyros ekspertų grupės
vadovas P.Senūta.
Štai ta dėl lėšų stygiaus dabar mirštanti išmintis: 1) Drąsa ženklina
mūsų istoriją - esame paskutinė pagonių tauta; 2) Lietuva inicijavo
SSRS imperijos sugriovimą (nevykęs veiksmažodis „inicijavo“ - taip pat
drąsos požymis); 3) Lietuva - novatoriškos kultūros šalis; 4) Čia
klesti verslumo dvasia.
Vienu metu žadėjome drąsiai girtis pasauliui ir savo kultūriniu
atsilikimu, ir kultūros proveržiu, o kad būtų dar juokingiau,
koncepcijos pristatyme paskelbta, jog neblogai dar būtų pakeisti šalies
vardą. Tarkim, pavadinti suicidinio Rūpintojėlio šalį Breivlandu.
Ekspertas, kaip ir G.Kirkilo Vyriausybė, tuomet praleido progą patylėti.
Vilniaus - Europos kultūros sostinės fiasko tai patvirtino, o
ketvirtasis punktas po naktinio mokesčių perversmo apskritai gali
sukelti isterišką juoką, pereinantį į nesibaigiančią raudą.
Bet jei save patį dar galima kažkaip stabdyti gaunant iš valdžios 100
tūkstančių, daryti tai gaunant vieną kitą valdišką milijoną, - jau ne
lietuvio jėgoms.
Todėl už 70 tūkst. litų buvo išleista 100 knygelių. Po 700 litų už
vienetą. Ne šuns papas. Mokykitės, honorarinės politikos, valdžios
niurkomi rašytojai.
Už ką tiek daug? Už tai, neišmanėliai, kad šią knygelę savo žvilgsniu
palietė įvaizdžio guru W.Olinsas. Jam šalis su tik kelių dešimčių
tūkstančių remonto reikalaujančiu, bet sėkmingai byrančiu Šv.Onos
bažnyčios stogu atseikės dar 0,5 mln. litų.
Jeigu Lietuva - drąsi šalis, tai mūsų drąsa seniai - už beprotybės
ribų. Antai Kaune tik už durų nudažymą vargšams skirtame socialiniame
bute mokama po 1600 litų. Už kvadratinio metro remontą - 2168 litai.
Eik skersai išilgai žalią žemę, antro tokio dešiniųjų valdomo miesto
nerasi.
Verti beprotiškos drąsos ir kiti neįgyvendinti ar piktų priešų
klastingai paskandinti Kauno ir Vilniaus projektai: viešas tualetas -
už pusę milijono, sporto salė - už milijardą, stadionas - su dviem
identiškomis sąskaitomis už tą patį darbą.
Kai pagalvoji, tai ir be brangiai kainavusios, sunkiai išstenėtos
įvaizdžio koncepcijos „Lietuva - drąsi šalis“, buratinų valdomoje
šalyje dieną naktį vyksta beprotiškos lenktynės, kas drąsesnis.
Nereikia nė V.Havelo nuo J.Hašeko neatskiriančio Seimo vedėjo, kuris
turėdamas 66 proc. neigiamą reitingą, vis tiek kandidatuoja į
prezidentus, nes jis gali drąsiai pasakyti: „Skaičius, kaip ir A.Salamakiną, - velniop!“
Ne jis vienas. Štai LEO LT vadovybė, manydama, kad Lietuvoje dar liko
tūkstantis kitas žmonių, palankiai vertinančių jos įkūrimą, išmoka
valdybos nariams S.Spėčiui (drąsiausias energetikos erdvės žmogus
nepriklausomoje Lietuvoje) ir D.Šulgai po 205 tūkst. litų išeitinių
pašalpų ir kitą dieną leidžia išėjusiems sugrįžti. Į šiltą LEO LT glėbį.
Niekas tuo nesipiktina - žavisi LEO LT vadybininkų drąsa! Ir ploja
energetikos ministrui, kuris turėdamas 67 proc. valstybei priklausančių
LEO LT akcijų, apie šią bendrovę kalba tik trečiuoju asmeniu: „Jie“.
Visatoje yra tik trys universalūs dalykai: deguonis, kvailumas ir
Lietuva. Šūkis prastas, žeidžia jautrią doriausio pasaulyje žmogaus
Lietuvio sielą? Užtat bent jau bus pigiau už Breivlandą.