Šių seminarų metu žmonės atkakliai bandydavo išmokti pagrindinius
nesėkmingo gyvenimo principus: kaip sukelti savo širdyje galingą pavydo
jausmą, kaip aprūpinti smegenis tulžimi ir anglies dvideginiu, kaip
apsipilti šaltu prakaitu, kaip pažaliuoti iš pykčio, kaip mėgautis
nuolatiniu nerviniu drebuliu ir paskleisti jį aplinkiniams.
Vyko ir praktinės pratybos. Kursų dalyviai kasdien sėsdavo į golfiukus
ir išvažiuodavo į nesvetingas gatves.
Jei golfiuką pralenkdavo koks nors prabangus automobilis, vairuotojas pažaliuodavo iš pykčio ir pasitelkęs visą nervinio drebulio suteikiamą energiją prisiekdavo
susigrąžinti savo suvažinėtą orumą. Jis kaip pašėlęs imdavo vytis
limuziną.
Golfiukas lėkdavo riaumodamas iš skausmo ir barstydamas
gyvybiškai svarbias detales, aplenkdavo žvilgantį varžovą ir išleisdavo
paskutinę dvasią: išsiskleisdavo oro pagalvės, išsivyniodavo oro
drobulės ir golfo vairuotojas atguldavo amžinojo poilsio.
Jo
bendražygių akys tapdavo šlapio asfalto spalvos, ir visi depresijos
kursų dalyviai darniai užraudodavo.
Depresijos keliu drąsiai žengdavo ir verslininkai. Antai, L.Pinkevičius
išsiskyrė su jauna žmona ir išėjo pas moterį juodais rūbais, vardu
Krizė.
Gedulingoje vestuvių puotoje dalyvavo ir buvusi sutuoktinė
A.Valentaitė, kuri barstė ant jaunavedžių tako karališkųjų rožių
spyglius. Verslo partneriai porai padovanojo daug buitinės technikos -
suskilusių geldų, kočėlų ir žarsteklių, supleškėjusios laimės
pelenams kapstyti.
Verslininką apdovanojo ir moteris juodais rūbais: ji savo išrinktajam
įteikė raktus į butą atnaujintame Šiluminių trasų kvartale ir
rūpestingai pasiteiravo: „Ką jūs apie tai, berneli, a? „Nieko kito
ir negalėjau tikėtis, žavioji mano giltine“, - romantiškos
desperacijos sklidinu balsu atsakė depresijos ir niurzgėjimo kursus
neseniai lankyti pradėjęs dabita.
Depresijos kursuose buvo aiškinama, kad Laimė Lietuvoje negyvena ir
kad apskritai ji net Lietuvos vardo nėra girdėjusi.
Kai kurie istorikai tvirtino, kad Antikos laikais Laimė labai ilgai
buvo apsistojusi pas graikus, o dabar kartais užklystanti pas romėnus į
Kirtimus Vilniuje.
Todėl buvo rengiamos depresijos apimtų verslininkų iškylos pas
Laimę regėjusius svetingus ir išsilavinusius svetimtaučius.
Betarpiškoje aplinkoje greitai užsimegzdavo prekybiniai ryšiai:
apsirūpinę ekologiškais kanapių produktais, buvę verslininkai į
Šiluminių trasų kvartalą grįždavo nušvitę, pakiliai giedodami žvalinantį
romėnišką motyvą - ai dai raidaidai.
Niurzgėjimo ir depresijos manijos apimtoje visuomenėje ėmė kurtis
įvaizdžio menkinimo firmos, kurios skelbėsi galinčios per kelias dienas
neatpažįstamai subjauroti bet kurio laimės kūdikio gyvenimą, sumaišyti
jo autoritetą su žemėmis ir priversti pakelti ranką prieš save.
Populiarūs buvo ir įvairūs kasimo darbai - patyrę specialistai siūlė
iškasti duobes artimųjų ar bendradarbių kelyje arba apskritai ką nors
užkasti nesurandamoje vietoje.
Ritualinių paslaugų firmos skelbėsi, kad padeda tauriai pakelti ranką
prieš save, kad patyrę specialistai parašo paskutiniuosius
atsisveikinimo laiškus giminėms ir artimiesiems.
„Aprūpiname įvairaus intensyvumo stresais, užkrečiame nesaugumo jausmu,
nuolat palaikom psichologinę įtampą“, - viliojo niurzglius depresijos
seminarų rengėjai.
Gyvenimas tapo nesibaigiančių tragedijų scenomis. L.Pinkevičius buvo
išrinktas Krizės Karaliumi - visi slapta vylėsi, kad jis anksčiau ar
vėliau taps didingos katastrofos auka.
V.Mazuronis, A.Paleckis ir A.Butkevičius parengė Raudojimo įstatymo
projektą, kuris leistų prie Seimo kasdien organizuoti masinius
raudotojų susibūrimus.
Visi nekantriai laukė naujų tragedijos scenų. Raudotojus labai
viltingai nuteikė K.Glavecko pranašavimai. Be to, buvo gauta žinių, kad
iš ligoninės neišeina Lietuvos banko valdybos pirmininkas R.Šarkinas:
jis neva slaugo Finansinės onkologijos skyriuje gulintį litą.
Tą proga raudotojai įsteigė Kojinės, Žemės ir Stiklainio banko
asociaciją ir ėmė rengtis vasaros pabaigoje planuojamai tautinei
raudojimo šventei.