Užuojauta visiems V.Romanovo kritikams, prognozavusiems, kad laiko bomba kada nors triukšmingai sprogs. Dar didesnė užuojauta šokančio milijonieriaus iš povandeninio laivo gerbėjams. Ypač tiems, kurie palaiko „Kauną“ – jų turbūt nepaguos žinojimas, kad Kauno komanda pirmoje lygoje vienintelė turės A lygos licenciją arba kalbos apie netikėtai atsiradusią galimybę atidžiau patyrinėti Lietuvos futbolo geografiją – Gargždų, Alytaus, Pakruojo klubus bei stadionus?
Kas įvyko? „Kauno“ atstovai tvirtina, kad jų sprendimą lemia pasikeitusi klubo strategija ir nauja profesionalaus sporto mokesčių sistema. Dalis tiesos tuose argumentuose yra. Ir nemaža dalis. Bet yra ir kita mėnulio pusė – netikėtai įsiliepsnojęs V.Romanovo karas su šalies futbolo federacija ir jos vadovu Liutauru Varanavičiumi. Viskas paprasta – kai Lietuvos nacionalinėse pirmenybėse liks šešios komandos, Europa turėtų pamatyti, jog FIFA ir UEFA kabinetuose gerą vardą turintis jaunas perspektyvus organizatorius iš Lietuvos apgailėtinai nesusitvarko savo kieme.
L.Varanavičius buvusio savo darbdavio iššūkį priėmė. Dar daugiau – priėmė, atrodytų, geriausiu įmanomu laiku: V.Romanovas dabar turi pakankamai neatidėliotinų reikalų, narpliodamas savo santykius su įnoringa dama vardu „ekonominė krizė“. Varganos išvaizdos džentelmenas, vadinamas Lietuvos futbolu, tik probėgšmiais gali sulaukti turtuolio dėmesio.
Ar turėtume šaukti „bravo“ šalies futbolo vadovui? Gal ir būtume tai darę prieš keletą metų. Dabar lieka sakyti, kad viskas per ilgai užtruko. L.Varanavičiui prireikė devynerių metų nugraužti grandinei, kuria jis buvo prirakintas prie šeimininko būdos. Devyneri nuolaidžiavimo, nutylėjimų, veidmainystės metai. Todėl dabar federacija turėtų prisiimti nemažą dalį atsakomybės dėl klaidų, kurios atvedė į anarchijos glėbį.
Kita vertus, anokia čia anarchija – A lygos čempionatas įvyks. Nors ir be „Kauno“ bei „Žalgirio“. Šiam mirties nuosprendį ketvirtadienį neoficialiai paskelbė, o penktadienį turėtų jį patvirtinti, kiti klubai, neparodę net mažiausio pasitikėjimo „Žalgirio“ sirgalių, trenerių ir žaidėjų įkurtai viešajai įstaigai „Vilniaus miesto draugija „Žalgiris“.
Darinys atsiradęs iš niekur, nepateikęs garantijų, kad ištemps sezoną iki pabaigos. Taip kalbėjo futbolo visuomenė, o A lygos pirmenybes rengiančios Nacionalinės futbolo klubų asociacijos direktorius Audrius Remeika situaciją net iliustruoja pavyzdžiu – lygina „Žalgirio“ gelbėtojus su prieš porą sezonų lygos gėda tapusiu Visagino „Interu“.
Tik direktorius – gal net sąmoningai? - pamiršta kai kuriuos niuansus. „Interą“ tada į A lygą tie patys lygos vadovai kone varu varė. „Žalgiris“ ten veržiasi pats. Ir įsiveržęs turbūt išgyventų. Bet formaliai A lygos klubai teisūs – kodėl kažkam turėtų būti daroma nuolaidų? Nesvarbu, kad Vilniaus klubo gelbėtojai prašo ne licencijos, o išimties vienam sezonui ir į teisę žaisti Europoje pretenzijų nereiškia.
Neįtikinama. Pasirodo, kad įtikinamesni yra oficialaus „Žalgirio“ savininko Vadimo Kastujevo, kalinčio Maskvoje ir beveik metus nemokančio žaidėjams algų, patikėtinės Aidos Dudonienės argumentai. Veikėjos, kuri į naująją organizaciją perbėgusį buvusį „Žalgirio“ trenerį Mindaugą Čepą kaltina neetišku elgesiu ir žaidėjų vagyste. Suprask, žaidėjus klubas badu marina elegantiškai ir skrupulingai laikydamasis etikos kanonų.
Futbolo federacijos licencijavimo komitetas suteikė A.Dudonienės „Žalgiriui“ teisę žaisti pirmojoje lygoje. Na ir kas, kad išskyrus trenerį Andrejų Sorokiną bei keletą vaikų iš klubo futbolo mokyklos žaisti ten nėra kam. Ir kokia gali būti kliūtis vieno kito milijono litų skola? „Būtent jie yra tikrasis „Žalgiris“, - sako licencijavimo komiteto vadovas Laurynas Zibolis.
Argi? Tikrasis „Žalgiris“ mirs kovo 20-ąją, nors klubo sirgaliai drąsina save lozungais, esą pralaimėtas mūšis, o ne karas. Ne. Pralaimėtas karas. Dar apmaudžiau, kad pralaimėta tokiam abejotinų gabumų karo lauko generolui kaip A.Dudonienė. Sirgaliai per ilgai tikėjo tuščiais pažadais . Kai susizgribo, šaukštai buvo po pietų. „Žalgiris“ vis dar turi geriausią kariuomenę Lietuvos futbolo stadionuose – savo ištikimąją „Pietų IV“. Bet elitinį būrį – futbolo komandą – galėjo išsaugoti tik tuo atveju, jei šį sezoną būtų buvęs priimtas į A lygą.
Dabar atėjo laikas rengtis naujam karui pogrindžio sąlygomis. Nors artėja Velykos, tikrasis „Žalgiris“ šiemet neturėtų prisikelti. Karstadirbiai petrikai, lopučiai, kastujevai pagaliau labai tvirtai sumeistravo kryžių. Visi kiti futbolo visuomenės nariai nieko blogo tarsi ir nedaro. Tik leidžia „Žalgiriui“ išnykti. Visi, išskyrus, sirgalius, kurie palaiko skirtingus klubus, bet, nepaisant to, viešoje erdvėje vienu balsu reikalauja: „Leiskite „Žalgiriui“ žaisti“.
Neleis. Kažkur kitur, ne pas mus, sirgaliai iš tikrųjų laikomi svarbia, gal net pačia svarbiausia, futbolo industrijos dalimi. Pas mus svarbūs nevykėliai, rengiantys labiausiai nususį nacionalinį futbolo čempionatą Europoje. O mums lieka tik su tuo susitaikyti. Smagaus sezono visiems!