Medienos ryklių tikslas išlieka tas pats – lengvatinėmis sąlygomis ir žemomis kainomis apsirūpinti mediena iš valstybinių Lietuvos miškų. Kad to pasiektų, asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas 2009 m. sausio 29d. rašte Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjui Valentinui Milakniui „Dėl Lietuvos miškų ūkio valstybinio reguliavimo tobulinimo“ šalies miškų ūkio valstybinio reguliavimo funkcijas siūlo padalyti tarp Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų, reorganizuoti miškų urėdijas į vieną valstybinę įmonę. Aplinkos ministerijai siūloma palikti tik aplinkosaugos kontrolės funkcijas, o Žemės ūkio ministerijai – ūkinių funkcijų reguliavimą.
Pramonininkai perša mintį „optimizuoti“ saugomų teritorijų miškuose tinklą, mažinant griežtai saugomų teritorijų plotus, nes, pasak R. Beinorto, saugomose miškų teritorijose uždraustos naudoti medienos vertė sudaro apie 3,7 mlrd. Lt, skaičiuojant apvalios medienos kainomis. Tas pačias idėjas siūlo ir asociacijos „Lietuvos mediena“ valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas (Aldona Kvedarienė. „Lietuvos miškai – medienos ryklių taikinys“. „Ekstra“. 2009 03 02).
Taigi medienos perdirbėjai visais įmanomais ir neįmanomais būdais iš Lietuvos miškų nori išspausti kuo didesnius pelnus, grobuoniškai juos eksploatuojant, pamirštant, kad, pagal Lietuvos visų miškų bendrojo ekonominio vertinimo, naudojant tarptautines metodikas, rezultatus, medienai tenka tik 36,2 proc. bendrosios miško vertės, o nemedieninėms funkcijoms – 63,8 proc. Beje, pagal kitus užsienio šalių vertinimo metodus, miško medienos vertė tesudaro tik šiek tiek daugiau nei 10 proc. bendrosios miško vertės.
Jeigu medienos perdirbėjai kaltina miškininkus, kad Lietuvoje miškai kertami neintensyviai, tai gamtos mylėtojai muša pavojaus būgnus šaukdami, jog greitai Lietuvoje vietoj miškų beliks tik „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Gerbiamas Seimo narys Vytautas Grubliauskas 2009 m. kovo 12 d. kreipimesi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą „Dėl II B miškų grupės grąžinimo Baičių ir Šernų miškams bei Miškų įstatymo būtinų pataisų“, atvirkščiai nei organizacijos „Lietuvos mediena“ direktorius, reikalauja didinti griežtai saugomų teritorijų miškuose plotus, nuogąstaudamas, kad dabartiniu intensyvumu eksploatuojant miškus „mūsų vaikai apie Lietuvos miškus žinos tik iš istorijos“. Tad kaip elgtis miškininkams, atsidūrusiems tarp kūjo ir priekalo? Manau, kad miškininkai, būdami geri savo srities specialistai, turėtų išklausyti visų suinteresuotų šalių išsakytas pastabas ir ramiai dirbti savo darbą, vadovaudamiesi miškų mokslu ir savo sąžine, na, ir informuodami visuomenę apie savo prasmingą veiklą Lietuvos miškų labui.
Valstybinio sektoriaus miškininkams nuolat prikaišiojama, kad jie nemoka valstybei miško resursų mokesčio. Tačiau niekas nenori pasverti, koks būtų santykis tarp į valstybės biudžetą sumokėto miško resursų mokesčio ir tų lėšų, kurias miškų urėdijos skiria nemedieninėms miško funkcijoms gerinti. Medienos ruošos funkcijas perdavus Žemės ūkio ministerijai arba įvedus miško resursų mokesčius, visus miškų atkūrimo, įveisimo, priežiūros, apsaugos ir tvarkymo darbus tektų vykdyti valstybės biudžeto lėšomis.
Nemanau, kad to resursų mokesčio pakaktų visiems miško tvarkymo darbams, nesusijusiems su medienos gamyba, finansuoti. Mes puikiai žinome, kaip „gerai“ gyvena Lietuvos biudžetinės įstaigos, tad galime nesunkiai įsivaizduoti, kaip atrodytų Lietuvos miškai, tvarkomi biudžeto lėšomis. Tad ar nori Lietuvos piliečiai, kad gražieji mūsų krašto miškai taptų apversti šiukšlėmis be gražiai įruoštų ir nuolat prižiūrimų rekreacinių objektų? Nevykdant reikiamos priežiūros, nukentėtų miškų mokslo ir mokymo, miško selekcinės sėklininkystės, biologinės įvairovės išsaugojimo objektai, nebūtų laiku atkurtas miškas kirtavietėse, nepakaktų lėšų miškų priešgaisrinės ir sanitarinės apsaugos priemonėms.
Džiugu, kad Lietuvos Vyriausybė ir Seimas neskuba tenkinti medienos ryklių užgaidų. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas nesiūlo reformuoti Lietuvos valstybinių miškų valdymo struktūros, kol galutinai vieningai, kaip reikėtų tai atlikti, nėra apsisprendę patys miškininkai. Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, nors ir pripažindamas reformos būtinumą, per esamą valstybinių miškų valdymo struktūrą neketina kirsti lyg kirviu. Jis taip pat žada atsižvelgti į miškininkų siūlymus ir pageidavimus. Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo priemonių plane valstybinių miškų valdymo funkcijų perdavimas Žemės ūkio ministerijai taip pat nenumatytas, tad valstybiniai miškininkai, bent laikinai, gali lengviau atsikvėpti.
Miškų urėdijų vadovai kol kas nesiūlo staigių drastiškų reformų, nes dabartinė tradicinė valstybinių miškų valdymo struktūra yra veiksminga ir efektyvi. Svarbiausias šio laikmečio miškininkų uždavinys, vadovaujantis Generalinės miškų urėdijos parengtu ekstremalių situacijų priemonių planu, išsikapstyti iš Lietuvos ekonomiką apėmusios krizės. Tačiau ir urėdai pripažįsta, kad valstybinių miškų valdymą palaipsniui reikia tobulinti. O tobulinti, ko gero, kažką tikrai reikia. Dalį miškų privatizavus, sunkiai verčiasi likusios mažos urėdijos su menkomis medienos gamybos apimtimis. Visų miško priežiūros, nemedieninių funkcijų gerinimo darbų apimtys tose urėdijose išliko mažai tepakitusios, išlikęs nepasikeitęs ar mažai pakitęs ir administracinių darbuotojų skaičius, o už parduodamą medieną lėšų gaunama gerokai mažiau.
Visai keblu mažoms priemiesčių urėdijoms, ypač jeigu jose dar gausu specifinės veiklos funkcijų. Tipiniu tokių urėdijų pavyzdžiu gali būti Dubravos eksperimentinė-mokomoji miškų urėdija, valdanti Kauno priemiestinius miškus. Urėdijos miškuose daugybė miško mokslinių-tiriamųjų, selekcinės sėklininkystės, rekreacinių objektų, kurių priežiūra reikalauja daug darbo sąnaudų ir lėšų. Pelno neatneša ir selekcinių sodmenų išauginimo padalinys, tiekiantis skiepytus selekcinius sodmenis visos Lietuvos miškų urėdijų miško sėklinėms plantacijoms įveisti. Daug lėšų reikalauja ir Dubravos arboretumo bei Girionių miško parko priežiūros darbai. Priemiestiniuose miškuose nespėjama kuopti miestiečių į miškus sutempiamų šiukšlių, remontuoti nuniokotas poilsiavietes. Be to, atskirose urėdijose nevienodos ūkininkavimo sąlygos: dalies jų miškai yra nutolę nuo medienos supirkimo centrų, dalies urėdijų miškai yra užmirkę. Todėl ne visose urėdijose galima pasiekti vienodai gerų rezultatų, nors ir dedant vienodas pastangas.
Kad reikia tobulinti valstybinių miškų valdymo struktūrą, pasisako ir pagrindinė miškų tvarkymo ir priežiūros grandis – girininkai. Šeši Vidurio Lietuvos girininkai anonimai rašte Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytai Saulėlydžio komisijai kritikuoja miškų urėdus už tai, kad miškų ūkio ir miško eksploatacijos darbai perduoti privačioms rangovų organizacijoms, kaltina urėdijose klestinčia korupcija, siūlo valstybiniams miškininkams pasilikti tik miškų kontrolę, apsaugą ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančius miškų priežiūros darbus, o medienos ruošą ir realizaciją privatizuoti. Rašte taip pat siūloma mažinti urėdijų centruose dirbančių specialistų skaičių, tačiau nemažinant girininkijų personalo.
Pasak girininkų anonimų, visus miškų priežiūros darbus, visą darbų apskaitą atlieka girininkijų darbuotojai, o urėdijų centruose dirbantys pareigūnai tik grupuoja ir sumuoja girininkijų darbuotojų pateiktus duomenis. Atmetus nepagrįstus kaltinimus urėdų adresu (korupcijos atvejus, jeigu tokie kur pasireiškia, reikėtų įvardyti konkrečiai), reikia pripažinti, kad urėdijų centrų administracijos darbuotojų skaičių galima kiek sumažinti.
Tačiau, mažinant urėdijų centrų specialistų skaičių, būtina gerokai sumažinti urėdijų įvairioms įstaigoms, tarp jų ir Generalinei miškų urėdijai, teikiamos informacijos srautus. Dar 2008 m. rugsėjo 12 d. generalinio miškų urėdo įsakymu patvirtintame Miškų urėdijose ir girininkijose vedamų knygų, žurnalų ir registrų pavyzdžių, jų vedimo tvarkos, susirašinėjimo bei statistinių formų pildymo, dokumentacijos supaprastinimo priemonių plane įrašyti net 27 punktai, pagal kuriuos miškų urėdijų siūlymu numatyta mažinti nereikalingos informacijos teikimo srautus ir nereikalingų, dubliuojančių vieni kitus, popierių pildymo. Ši gera iniciatyva pradedama įgyvendinti.
Tačiau, turint galvoje dar ir tai, kad valstybės valdymo institucijose kalbama, jog miškų urėdijoms gali būti priskirtas ir privačių miškų tvarkymas (mat steigti valstybinę privačių miškų tvarkymo tarnybą per brangu), vargu, ar įmanomas urėdijų administracinių darbuotojų skaičiaus mažinimas. Lietuvos girininkijų bendrijos, vienijančios 350 girininkų, taryba, pasmerkdama anoniminių girininkų pareiškimą, pasisako už kompleksinį ūkininkavimą valstybiniuose miškuose ir už nuoseklų, gerai apgalvotą esamos miškų valdymo struktūros tobulinimą. Girininkų bendrijos taryba abejoja, ar tokį pareiškimą galėjo pateikti valstybinių miškų miškininkai, manydami, kad tai gali būti eilinė provokacija, siekiant sukiršinti miškininkus, nes kitais būdais išardyti vieningos valstybinių miškų valdymo struktūros suinteresuotoms verslo grupėms nepavyksta.
Dabar mes naudojamės mūsų protėvių ir motinos Gamtos išaugintais miškais. Mūsų pasodinti miškai atiteks ateinančioms kartoms, nes miškas nuo jo sėjos iki galimo derliaus nuėmimo bręsta vidutiniškai 100 metų. Todėl esminių klaidų miškininkystėje daryti nereikėtų. Todėl ir įgyvendinant įvairias reformas miškų ūkio veiklos sferoje skubėti neleistina. Keičiant valstybinių miškų valdymo struktūrą, devynis kartus dar neatmatuota, tad kirsti per anksti.