Snieguolės vaistažolių medus - kvapus ir labai skanus

Savo originalios konstrukcijos 30 rėmų avilius bitininkė dezinfekuoja spiritiniu bičių pikiu, kasmet keičia korius naujais, kas antri metai šeimai duoda naują, darbščią motinėlę. Todėl S. Zabulionytės bityno medus ypač kvapus, nedegina gomurio, o medikai jį rekomenduoja vartoti pavasarį nusilpusiam imunitetui stiprinti, profilaktiškai nuo virškinamojo trakto, kvėpavimo ir kitų organizmo ligų.

Ypač daug gydomųjų savybių turi tik S. Zabulionytės ūkyje auginamas retas gausiai žydintis anyžinis lofantas. Botanikai jį vadina ženšenio broliu. Pusvalandį pabuvus šių medingųjų vaistinių augalų lauke pradingsta nuovargis, žmogus pasijunta žvalus. Panašias savybes anyžinis lofantas perkelia ir į bitučių surinktą medų.

Į nedidelius 50–150 g indelius S. Zabulionytės supilstytas vaistažolių medus, suvenyriniai bičių produktų rinkinukai dažnai pristatomi įvairiose mugėse, šventėse, parodose. Neseniai vykusioje Kazimiero mugėje Kaune bitininkė apdovanota „Ūkininko patarėjo“ įsteigtu prizu už gražiausią medaus pakuotę. Iš žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus bičiulė sulaukė padėkos už medingųjų augalų ūkio puoselėjimą ir rinkai išradingai patiekiamą retų rūšių medų.

Beveik dešimtį metų S. Zabulionytė vartotojams pristato iš facelijų, juozažolių, agurklių, bandrenių, barkūnų, anyžinių lofantų ir kitų augalų žiedų surinktą medų. Jos ūkio bitelės „ganosi“ specialiai pasėtų ir stropiai prižiūrimų vaistažolių laukuose, medus imamas septynis kartus per sezoną, todėl jo rūšį nustatyti nėra sunku. Už vaistingąjį produktą pirkėjai moka kokybę atitinkančią kainą.

Su bičiuliu Antanu bitininkė S. Zabulionytė šalia Šventosios upės Ukmergės rajone dirba apie dvi dešimtis hektarų žemės, vienai bičių šeimai skirdama pusę hektaro vaistingųjų augalų. Mokslininkai yra paskaičiavę, jog, norėdama surinkti kilogramą nektaro, bitelė aplanko apie 4 mln. žiedų. Bičiuliai bityne sudarę tokias sąlygas augintinėms, kad jos dirbtų taupydamos savo jėgas, neskristų toli. Aplink bityną milijardais žiedų tyvuliuoja facelijų, juozažolių, bandrenių, barkūnų laukai, tačiau kai pasirodė nauja kultūra – anyžinių lofantų laukas, bites lyg kas užbūrė. Jos rinkosi tik šių augalų žiedynus. S. Zabulionytė pasakoja medunešio metu nuėjusi į greta savo laukų žydintį kaimyno grikių plotą. Jame beveik nepastebėjo ratuotųjų.

Bičiuliai apie medinguosius ir vaistinius anyžinius lofantus sužinojo prieš kelerius metus per televiziją žiūrėdami „Discovery“ programą, o sėklų (jos beveik keturis kartus mažesnės už aguonos grūdus) parsisiųsdino iš Naujosios Zelandijos. Mokslininkai yra paskaičiavę, jog bitelės iš vieno hektaro facelijų prirenka apie 290 kg nektaro, iš barkūnų – apie 250 kg, juozažolių – apie 300 kg, melisų – apie 200 kg, o iš anyžinių lofantų – apie 1 t.

Botanikos specialistų teigimu, anyžinis lofantas – tai beveik metro aukščio augalas. Jo stiebas status, keturbriaunis, tuščiaviduris, apie 8 mm skersmens, šakotas. Lapai kotuoti, smailiaviršūniai, kraštai pjūkliški, apatinėje jų pusėje gausu eterinio aliejaus liaukučių. Stiebo ir šakų viršūnėse išauga 6–10 cm ilgio, varpos pavidalo tankūs žiedynai (juose apie 30 tūkst. žiedų). Žiedai ryškiai violetiniai arba melsvi. Vaisiai – pailgi, kiek suploti, tamsiai rudi, smulkūs. Žydi nuo birželio pabaigos iki rugsėjo vidurio, vaisiai bręsta rugpjūtį–rugsėjį. Dauginamas sėklomis.

Anyžinį lofantą S. Zabulionytė sėja ne tik anksti pavasarį, bet ir vėliau. Dauguma augalų žydi ir dera tais pačiais metais. Žalioje žaliavoje būna apie 0,51, o sausoje – 1,71–2,10 proc. eterinio aliejaus, kurio svarbiausios dalys yra d–limonenas ir estragolis. Eterinis aliejus bespalvis, anyžių ir mėtų kvapo.

Gerina medžiagų apykaitą, gydo virškinamojo trakto sutrikimus

Anyžinis lofantas pasižymi baktericidiniu veikimu, mažina kraujo spaudimą. Jo aliejus – bespalvis arba šiek tiek gelsvas skystis, kurio sudėtyje yra pineno, miloneno, terpineno, kamfeno, pulogeno, mentolio, cineolo, linalolo ir kitų medžiagų.

Mongolijoje lofanto preparatai vartojami medžiagų apykaitai pagerinti, kai kuriais paralyžiaus atvejais. Tibeto medicina šiuo augalu rekomenduoja gydyti virškinamojo trakto ligas, gastritą, skrandžio ir žarnyno sutrikimus bei hepatitą. Pasak liaudies medicinos žinovų, anyžinis lofantas stiprina organizmą bei stabdo senėjimo procesus.

Kulinarijoje kaip prieskonis vartojami anyžinio lofanto lapai ir žiedynai. Šviežia bei džiovinta žole paskaninamos vaisių salotos, uogienės, kompotai, saldieji pudingai, gėrimai, kremai, saldainiai bei kepiniai, tinka ji ir arbatai paskaninti. Anyžiniu lofantu taip pat patariama gardinti troškintą ir keptą upių žuvį bei įvairius įdarus. Eterinis aliejus vertinamas parfumerijos bei kosmetikos pramonėje. Degantis anyžinis lofantas skleidžia aštrų kvapą, todėl šie dūmai baido gyvates. Žydėjimo metu anyžinis lofantas yra gana gražus, skleidžia malonų aromatą bei gausiai bičių lankomas augalas.

– Tai savotiškas biostimuliatorius, ženšenio giminaitis, – sako S. Zabulionytė. Anyžinių lofantų žiedai nebijo lietaus, nes prie augalo kamieno prisitvirtinę horizontaliai. Todėl bitės juose visuomet randa nektaro. Medus su vyraujančiu anyžinių lofantų skoniu yra švelnus, aromatingas, „nekutena“ gomurio. Bičiulis Antanas pastebi, kad medaus „aštrumas“ priklauso nuo korių amžiaus. Jei bitininkas į avilį deda „pagyvenusius“, parudusius korius, jų akutėse susikaupia išsiritusių bičių apvalkalėlių liekanų. Jos suteikia medui kartumo, o šviesiam rapsų medui – tamsų atspalvį.

S. Zabulionytė džiaugiasi, kad jos bityno apylinkėse neauginami rapsai, toli spygliuočių miškai, iš kurių bitelės galėtų parsinešti lipčiaus.

Bičiuliai Snieguolė ir Antanas prisipažįsta sulaukiantys didelio visuomenės dėmesio dėl savo ryškiaspalviais žiedais tyvuliuojančių laukų, tarsi skraidantys pasakų laivai juose sutūpusių baltų avilių. Pravažiuojantieji keliu sustoja, fotografuojasi, o pavaišinti medumi nuolat sugrįžta. Bičiuliai kalba apie savo bitelių sveikatą, gyvenimo kokybę. Mokslininkai yra pastebėję, jog iš rapsų lauko rinkdama nektarą bitelė miršta po 25 dienų, o prie vaistažolių žiedų gyvena apie 40 dienų.

– Kai biteles tausoji, jos atsilygina gausiu derliumi, – sako S. Zabulionytė. – Gerais metais viena šeima prineša daugiau nei 100 kg medaus. Beje, žiemai aviliuose paliekama nemažai medaus bitelėms. Savo namuose S. Zabulionytė įrengusi tikrą medaus cechą. Čia sukamas, pilstomas, fasuojamas medus, kiti bičių produktai. Užakiuotuose meduvių koriuose vaistažolių žiedų medus laikomas per žiemą. Stebėtina, jog pavasario jis sulaukia toks pat skaidrus ir skystas, kaip tik ką išsuktas. Prieš kelerius metus į S. Zabulionytės sodybą paragauti tikro vaistažolių medaus atvažiuodavo užsienio turistų grupės, tačiau vėliau teko ekskursijų atsisakyti – Lietuvos vartotojai bityno produkciją išgraibstydavo dar „šiltą“.

Bičiulis Antanas prisipažįsta esąs daugiau verslininkas nei bitininkas, todėl rūpinasi bityno įranga, meistrauja avilius, pagal Rusijos caro Nikolajaus receptą iš vandeniu praskiesto surauginto medaus gamina specialų skystį pikiui užmerkti, aviliams dezinfekuoti. Po tam tikrų procedūrų skaidrus skystis vartojamas ir medaus bei pikio mišiniams gaminti.

– Jei ne prekyba vaistažolių sėklomis, bitininkavimas būtų nuostolingas, – sako bičiulis Antanas. Tačiau jis įsitikinęs, jog rinka netrukus pakoreguos medaus kainas: už surinktą iš vaistažolių žiedų bus mokama ne mažiau nei 30 Lt/kg, už liepų, sodų – apie 20 Lt/kg, o rapsų teks kur nors eksportuoti. Lietuviai nusipelnė vartoti tik kokybišką vaistingųjų augalų medų.