„Mums buvo malonu dalyvauti Žemės dienos minėjime prie savivaldybės, nes ten iškilmingai buvo iškelta Žemės vėliava. Nuėjome klegėdami ir buvome laimingi, nes mūsų būrį su balionais, vėliavėlėmis ir gėlėmis pastebėjo ir įvertino praeiviai“, - sako pedagogė Irena Šapalienė.
O Šilutės rajone Žemės dieną ugniagesių automobilinė cisterna su vandeniu lėkė į Sausgalvių gyvenvietę. Jos viduryje tarp gyvenamųjų namų, tvartų, daržinių ir pašiūrių liepsnojo nešienautos dykvietės žolė. Aukšti ir tankūs sumedėję stabarai degė kaitriu ir sparčiai platėjančiu ratu, artėdami prie pastatų.
Keletą kilometrų iš Šilutės iki Sausgalvių ugniagesiai įveikė greitai, ir gaisro židinys buvo užlietas.
„Ne pirmas ir ne paskutinis kaimietis, tingėjęs vasarą šienauti ir grėbti, pernykščius likučius dabar naikina ugnimi“, - su apmaudu kalba Nemuno deltos regioninio parko ekologas Robertas Kubilius.
Ir perspėja visus, kurie degina sausą žolę - už keliamą pavojų žmonių, jų turto ir visos gyvosios gamtos saugumui – gali būti taikoma ir administracinė, ir baudžiamoji atsakomybė.
Žemės dieną pamario krašto gamta alsavo pavasario saulės šiluma, skleidėsi pumpurais, dulkėjo lazdynų žirginais, klykavo grįžtančių iš pietų paukščių virtinėmis ir jau susiporuoti spėjusių gervių ilgesingais balsais.
Viso pamario krašto – per pusantro šimto kilometrų išilgai Nemuno deltos ir Kuršių marių dešiniosios pakrantės – šiandien pravažiuoti ir norėdama neįstengiau. Nes kelią pastojo kelios potvynio atkarpos, prieš savaitę išsiliejusios prie Gėgės ir Leitės žiočių. Jos tebeskandina kelius.
Miškingoje kalvelėje iš tolo akį patraukė žaliuojantys medžiai ir šlaitas. Brūzgynu tapusiose maro laikų kapinaitėse visžaliai daugiamečiai vijokliai žaliomis kolonomis ir arkomis per dešimtmečius pavertė išlakius medžius, kurie per žiemą styrojo plikomis šakomis. Storu žaliu kilimu vijoklių lapų raizgynė apklojo žemę ir kauburėlius. Kur ne kur baltuoja snieguolių žiedynai tarp jų, - lyg sustingę ašarų lašai tarp žalių lapų patalo. Žemė čia saugo ir Anapilin išėjusiųjų atminimą.
Šilutės rajone tokių kapinių – kone 200. Šiame krašte 1709–1710 metais maras išguldė kaimus.
Netoliese ganosi arklys – rupšnoja sausus ir žalius varpučių kuokštus, nors sudribusio sniego pusnis čia pat. Kovo mėnesio ganiava – ne iš skurdo, o dėl laisvės gyvuliui. Kaimo vyrai atsivežė prie ganyklų naujų karčių ir keičia sutrešusius aptvarų kuolus. Netrukus išleis palaigyti veršelius.
Kiti darbštuoliai skuba vilkiku iš lentpjūvių su mediena prie statybų. Dar kiti – traktoriumi į mišką, parsivežti iškirstų medžių, kol pašalas galutinai neišėjo ir yra mažiau rizikos įklimpti.
Žemės dieną žemė kaip kasdien augino ir puoselėjo daigo ir vabalo, kurmio ir erelio dėties gyvybes, užganėdino žmogaus darbų ritmą pagal amžinuosius dėsnius.
Kitapus Nemuno, Kaliningrado pusėje, į dangų dūmų stulpai kilo visu horizontu. Ir ten degė žolė.