Tik vaidmenų paskirstymas joje visiškai neaiškus.
Vieniems bebaimis toreadoras – Vyriausybė, kuri mėgina nusmeigti krizės bulių, puolantį krauju srūvančiomis akimis.
Kitiems toreadoras – Lietuva, tik laukianti progos, kada galės mirtinu dūriu patiesti savo Vyriausybę, kuri kaip bulius taikosi įsmeigti mokesčių ragus kiekvienam, kas tik pasipainios po kojomis.
Koridoje blaškosi dar ir būrys pikadorų, kurių tikslas – erzinti ir nuvarginti bulių. Lietuviškoje politikos koridoje ietimis visada badoma Vyriausybė, nekreipiant dėmesio, ar jai tekęs įnirtusio buliaus, ar drąsaus toreadoro vaidmuo.
Net dievobaimingoji I.Degutienė, prabilusi apie finansų ministro keitimą, visai nekrikščioniškai įsmeigė ietį į A.Šemetą, nors šis nė iš tolo nepanašus į bulių – nebent į nuvargusį toreadorą.
Kita vertus, krizė Lietuvoje taip sujaukė visus vaidmenis, kad jau neįmanoma susigaudyti, kas yra kas.
Nepagydomas socialdemokratas A.Sysas broliuojasi su užkietėjusia konservatore I.Degutiene, nes ši siūlo progresinius mokesčius, kurių net ūkio kilimo laikais kratėsi kairiųjų vyriausybės, bijodamos, kad jie visai neprismaugtų Lietuvoje ir taip negausios vidurinės klasės.
Nesuprasi, kas dabar kairysis, kas dešinysis, o liberalus krizės įšalas išvis išmarino kaip dinozaurus.
Užkonservuoto liberalizmo idėjų iškasenų dar atkasa nebent Laisvosios rinkos institutas ir jo įkūrėja E.Leontjeva, siūlanti pensininkams mokėti tokio dydžio pensijas, kiek pinigų bus „Sodros“ biudžete. Nėra pinigų, nėra ir pensijų. Ir guostis pensininkai galės tik ponui Dievui.
Bet ideologinis sąmyšis – tik menkniekis, palyginti su painiava darbuose ir velniava galvose. Vieną dieną Seimas nustato prekybininkams antkainius, kitą dieną meldžia prezidentą juos vetuoti.
Atrodo, Lietuvoje niekas gerai nežino, ką dabar daryti, kad krizė kuo mažiau dusintų ir kuo greičiau praeitų, o receptų išrašoma tiek, kad juos suguldžius į knygą išeitų daugiatomė enciklopedija.
Blogiausia, kad ir pasaulis nelabai aiškiai nutuokia, kaip reikėtų elgtis. Juo labiau kad visoms šalims vieno bendro kelio į rojų ar bent į šviesesnį rytojų lyg ir nėra. Juk kas tinka anglui, lietuvį gali ir į kapą nuvaryti.
Lieka tik tikėti arba netikėti Vyriausybe, sakančia, jog Lietuvai svarbiausia bet kokia kaina mažinti biudžeto deficitą, – didinti mokesčius ir mažinti algas, nors tokia politika dar labiau smukdys vartojimą ir dusins verslą.
Pirmasis Vyriausybės šimtadienis jau parodė, kad nieko gera iš to neišeina, – visvien į biudžetą surenkama pinigų gerokai mažiau nei tikėtasi, jo deficitas didėja ir tenka dar kartą drastiškai apkarpyti išlaidas bei prabilti net apie naujus mokesčius.
O po kito šimtadienio kartoti pasiligojusiai Lietuvai tą pačią diržo suveržimo ir odos nudyrimo operaciją?
Bet kas gali garantuoti, ar dabar nebūtų dar blogiau, jei mokesčiai būtų tik mažėję?
Bet niekaip to nepatikrinsi, o tiems, kurie sako, kad viską žino geriausiai, už savo žodžius atsakyti nereikia.
Atrodo, mažiausiai abejonių kelia ketinimai išsaugoti stabilų litą. Bent tai Lietuvai pavyksta ir gal pavyks ne tik kol kas, bet ir nuolat.
Visa kita – klausimai be atsakymų. Net verslo gelbėjimo planas, nors niekas nepasakys, kad jo nereikia, skendi visiškoje migloje.
Yra vien bendra schema, o velnias visada slypi detalėse, dėl kurių ir užvirs didžiausios aistros.
Tad lietuviškoje koridoje dar liesis daug kraujo.
Telieka melstis, kad iš jos arenos kaip nudobtas jautis nebūtų ištempta pati Lietuva, dar neseniai vadinta vienu iš Baltijos tigrų.