Per penkis viešnagės Lietuvoje mėnesius D.Naujokaitis surengė ne vieną dešimtį koncertų su įvairiomis grupėmis – nuo trio iki savo suburto orkestro „Naujo Atomic Orchestra“, gastroliavo su lietuviais Austrijoje ir Kroatijoje.
Užvakar sodriu „Traffic Trio“ (su Liudu Mockūnu ir Eugenijumi Kanevičiumi) projektu sostinės J.Meko vizualiųjų menų centre Dalius užbaigė spontanišką džiazo maratoną Lietuvoje.
Prieš skrydį į Niujorką 41 metų būgnininką pakalbino „Lietuvos rytas“.
- Ar nekilo noras pasilikti Vilniuje?
- Per keturiolika metų pripratau prie Niujorko ritmo. Myliu Vilnių, bet neįmanoma jo lyginti su Niujorku, jo kunkuliuojančia energija.
Tai mane ir sulaikė už Atlanto, kai J.Meko kvietimu ten nuvykau pasižvalgyti 1995 metais.
- Neabejojote, kad pavyks surasti savo vietą Niujorko muzikantų knibždėlyne?
- Iš pradžių dirbau kuo papuolė: sagų fabrikėlyje, durininku klube, dažytoju, reklaminių lapelių dalintoju. Kurį laiką Niujorke neturėjau savos muzikantų kompanijos, o reikėjo kažkaip susimokėti brangią nuomą.
Dabar groju kasdien, kartais net tris sykius per dieną. Koncertuoju su savo grupėmis, dirbu studijoje, dažnai traukiame su draugais groti metro. Pasitaiko ir stabilesnio darbo restoranuose.
Visada norėjau virti gyvos muzikos katile. Lietuvoje džiazo gyvenimas yra kiek nuslopęs – jam trūksta gyvybės.
Net Vilniuje nėra nė vieno naktinio džiazo klubo. Pavienių vakarų juk klubu nepavadinsi.
- Gyvenate bohemiškai?
- Taip nesakyčiau. Tiesiog sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be draugų – tai galbūt yra svarbiausias dalykas. Mano džiazo karjera Niujorke prasidėjo, galima sakyti, nuo pažinties su puikiu būgnininku, avangardinio meno kūrėju Kenny Wollesenu. Jis koncertavo šį rudenį Vilniuje su Billo Frisello grupe.
Tada dar nieko nežinojau apie jo nuopelnus – mus suvedė net ne muzika, o bendra pažįstama. Tik įsišnekėjęs su Kenny sužinojau, kad jis grojo su Tomu Waitsu, Johnu Zornu ir daugybe kitų garsenybių.
Netrukus jo grupė jau repetavo mano studijoje J.Meko „Kino antologijos archyve“, o aš koncertavau su jais klubo „Zabulon“ – ėmė rastis naujų pažįstamų, idėjų ir pasiūlymų.
Draugų kompanija sudaro ir K.Wolleseno inicijuotos grupės „Himalayas“ branduolį. Prie mūsų pagal aplinkybes prisijungia kiti muzikantai. Su „Himalayas“ kartą grojo ir B.Frisellas, daug sykių – J.Mekas. Jo dainomis 2007 metais užbaigėme Vilizau džiazo festivalį Šveicarijoje.
„Himalayas“ gijos driekiasi į daugybę mažesnių grupių. Aš pats su keliais nariais esu įkūręs grupę „Untytė“, originaliai atliekančią lietuviškas sutartines.
- Neseniai Kaune koncertavote su savo suburtu jaunimo džiazo orkestru. Iš kur ši patirtis?
- Niujorke turiu orkestrą „Dalius Naujo Orchestra“. Jame groja labai gerų muzikantų, tarp jų – buvęs Duke'o Ellingtono trombonininkas Artas Baronas, Sun Ra projektų partneris On Davisas – su pastaruoju turime ir grupę „Cartoon Satelite“.
Prieš porą metų subūrėme su kvartetu „Rocco John Group“ orkestrą Aliaskoje. Šis kvartetas gavo stipendiją mokyti vieno Aliaskos miestelio muzikantus. Netrukus vyksime ten jau trečią kartą.
„Rocco John Group“ – man labai svarbi grupė. Neseniai mūsų išleistą kompaktinį diską pristatė daugybė džiazo leidinių.
Amerikoje nepamiegosi. Bet tikiuosi nuo šiol dažniau parvykti ir į Lietuvą.
Mane nustebino, kad čia yra tiek daug fantastiškų jaunų muzikantų.