Miesto kultūrininkai pavarė kūrėją
38 metų panevėžietė Elena Frederienė bet kokia kaina bando įsiveržti į pripažintų meno kūrėjų bendruomenę ir išsikovoti vietą po saule.
Pernai rudenį miesto kultūros skyriui E.Frederienė buvo parašiusi projektą ir pateikusi prašymą finansuoti jos kūrybinę veiklą, tačiau lėšų negavo. Jos kūryba buvo apibūdinta kaip itin primityvi.
Kūrybinius projektus svarsčiusi kompetentinga komisija, susidedanti iš rašytojų sąjungos narių bei muzikos profesionalų, susipažinusi su autorės eilėmis bei dainomis, tuokart pareiškė, kad pretendentės eilėraščiai ir dainos – per žemo meninio lygio.
E.Frederienė nenuleido rankų ir neseniai savo jėgomis išleido poezijos knygelę ir pačios įdainuotą kompaktinę plokštelę. Ji nesuka galvos dėl savo kūrinių kokybės ar svorio bendrame šalies meno kontekste, yra įsitikinusi, kad kiekviena užrašyta eilutė ir sudainuotas posmas ras savo klausytojus bei gerbėjus.
Įkvėpimą išlieja ir ant čekio
E.Frederienė rankraščiuose turi 250 eilėraščių. Šie kūriniai yra tvarkingai perrašyti į sąsiuvinius, nes, autorės nuomone, turi išliekamąją vertę.
Ne visi E.Frederienės parašyti eilėraščiai nusipelnė gyventi, daugelį posmų autorė be gailesčio iš-šveitė į šiukšliadėžę.
„Užrašau naują eilėraštį ant popieriaus lapelio ar net ant parduotuvės čekio ir padedu į šalį. Po dienos ar dviejų tikrinu: jeigu noriu jį skaityti, vadinasi, geras. Jeigu nenoriu, vadinasi, ir kitiems gali nepatikti, tada metu lauk“, – nesudėtingą atrankos procesą atskleidžia eiliuotoja.
Daugiausia posmų apie meilę
E.Frederienė niekada nesimokė pas profesionalus muzikavimo, vokalo ar eiliavimo meno, tačiau mano, kad su šiomis mūzomis jai pavyko ir pačiai, be kitų pagalbos, susi- draugauti.
„Rašau, dainuoju ir groju jau nuo 13 metų. Visa giminė sako, kad aš „prie meno“. Poetas, muzikas ar rašytojas – ne profesija, poetu gali būti ir šaltkalvis, ir artojas“, – įsitikinusi panevėžietė.
E.Frederienė šiuo metu dirba pardavėja dėvėtų drabužių parduotuvėje. Po vidurinės, pasimokiusi profesinėje technikos mokykloje, ji ilgus metus dirbo „Ekrano“ gamykloje prie konvejerio.
„Rašyti nėra taip jau sudėtinga, kaip atrodo. Ką matai, ką jauti ir girdi, tą ir užrašai, o paskui dainuoji“, – kūrybinio proceso nemistifikuoja E.Frederienė.
Dažniausiai poetiškos sielos moteris rašo apie meilę.
„Apie meilę nenoriu tylėti,/Rodos, lengviau būtų kalbėti./Rodos, lengviau būtų dainuoti./Rodos, lengviau meilę mylėti...“
„Aš tikiu, išmuš ta valanda./Tu ateisi sykį pas mane./Kalbėsi man tylius meilės žodžius,/Lankoje meilei žiogai pritars...“
„Klajojo po gatves du juokdariai,/Ieškojo vienas kito.Ar žinai? /Susitiko jų žvilgsniai ir štai-/Susiliejo dvi širdys amžinai...“
Autobusuose kūrė daugiau
Kūryba, anot E.Frederienės, visai ne romantiškas procesas, tačiau tam, kad mūzos pasibelstų, reikia bėdų.
„Iš kur čia ta romantika bus, jei dirbu nuo 10 iki 20 valandos. Darbe juk nepakursi. Seniau, kai į gamyklą važinėjau autobusu, rašydavau autobuse. Dabar, kai pati automobilį vairuoju, nerašysi juk prie vairo. Juokauju, kad su autobusais baigėsi ir eilėraščiai, dabar rašau mažiau“, – pasakojo pašnekovė.
Daugiausia eilėraščių moteris sako parašiusi tuomet, kai buvo labai nelaiminga ir kentėjo nuo girtuoklio, smurtautojo vyro.
„Buvo šlykšti diena./Ir vakaras šlykštus./Lyja šaltas lietus./Ir tu man toks bjaurus./Girtas tu ateini/Į namo namus./Beldiesi į duris-/Manęs tau nebebus“.
Liko tik graži pavardė
E.Frederienė ištekėjo būdama 21 metų. Sutuoktinio draugijoje ji išvėrė tik pusantrų metų.
„Papuolė labai nevykęs vyras, jis dirbo rajono policijoje, kriminalinio skyriaus kvotėju. Šiaip atrodė tykus, bet kai išgerdavo, pamesdavo protą, tapdavo labai žiaurus“, – pasakojo pašnekovė.
Grįžęs po trijų parų baliaus ir pamatęs žmoną verkiančią, ją lupdavęs vien už tai, kam ši ašaroja.
Kitą kartą žmona girtuoklį pasitikdavo su šypsena. Tada vėlgi gaudavo į kailį už tai, kad dantis rodo.
„Iš vyro namų išėjau į gatvę su kūdikiu ant rankų. Buvo labai sunku, bet nieko, išsikapsčiau, negalėjau leisti, kad dukrytė dėl pijoko tėvo kentėtų. Dabar nesuprantu tų moterų, kurios gyvena su girtuokliais ir mušeikomis, gadina savo ir vaikų sveikatą, kenčia ir nesiryžta tų košmarų baigti“, – sakė E.Frederienė.
Daugiau nei 10 metų E.Frederienė gyvena su draugu, antrosios dukters tėvu. Jis labai palaiko moters norą kurti. Pora nėra susituokusi. Jei ryžtųsi ceremonijai, abiem ši santuoka būtų antra.
Moteris juokauja, kad dar kartą ištekėti negali vien dėl gražios pirmojo vyro pavardės. Iš jos E.Frederienė pasidarė literatūrinį pseudonimą, visuomenei ji prisistato kaip Elena Freder.