Rygos misija ir Micaičiai. IV gavėnios sekmadienis

Jau kelerius metus iš eilės Ogrės parapijoje ištikimai mokėme latvius sakralinio giedojimo įgūdžių. O po Popiežiaus Benedikto XVI Motu proprio „Summorum Pontificum“ paskelbimo įsijungėme į jų pastangas atgaivinti Latvijoje tradicinį lotyniškąjį Romos ritualą. Kadangi šis judėjimas per metus ryškiai įsisiūbavo ir išsiplėtė, tai ir kursai persikėlė į Rygos švento Jokūbo katedrą.

Tiesa, Latvijos Katalikų Bažnyčios kardinolas, Jo Eminencija Jānis Pujātis neleido nureformuotos betvarkės verpetams įsukti tarp jo ganomųjų. Tvarka, susiklausymas, disciplina – šitai patiri tarp latvių katalikų. Ir ne be pavydo. Jokio reforminio „entuziazmo“ ir jo keliamos jausminės puotos seiliavos. Todėl ir „atsuktasis“ altorius čia ant ratukų „išvežamas“ kartą ar du per dieną. Kai Kardinolo katedroje nėra. Rygos katedroje aiškiai matai ir patiri viešpataujantį centrą – Aukos altorių su Švenčiausiuoju sakramentu tabernakulyje. ... ir ne be pavydo.

Į kursus susirinko Bažnyčios muzikai, Rygos kunigų seminarijos auklėtiniai ir vietos kunigai. Visiems buvo įdomu sužinoti ir patirti per amžių išpuoselėtos Bažnyčios liturgijos statinio visumą. Šiame statinyje giedojimas yra ne priedėlis, bet liturgijos išpildymo būdas. Tad ir kunigas, ir muzikas turi įgyvendinti gesto, žodžio ir garso vienovę. Ši visuma, savo ruožtu, leidžia tikintiesiems įsijungti į šios vienovės dvasinę ritmiką ir sutelktai bei dvasine prasme aktyviai dalyvauti Aukos slėpinyje.

Aišku, seminaro viršūnė - Šventosios Mišios. Po kelerių dešitmečių pertraukos šv. Mišios pagal senąjį Romos ritualą vėl buvo aukojamos Rygos katedroje. Šv.Mišias aukojo kunigas Alionidas Budrius, buvęs Kražių parapijos, dabar Micaičių parapijos ( Kuršėnai) klebonas.

Kviečiame pasižiūrėti reportažą čia. ( https://www.arche.lt/index.php?page=naujienos&id=256&show_index=1 )

Ar žinote kas yra Micaičiai? Aš pats neseniai sužinojau. Tai – Kuršėnų priemiestis. Ten yra Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia ir parapija, kuriai naujas klebonas skiriamas po šešiasdešimties metų pertraukos. Beje, ten klebonavo garsus rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas. Šiaulių vyskupas buvusį ir dažnai „kryžiuotą“ Kražių kleboną Alionidą Budrių, „Ad Fontes“ judėjimo pradininką, skyrė, kad prikeltų Micaičių parapijiečių gyvenimą ir, matyt, Vaižganto paveldą.

Galbūt keista, kad Rygos seminarijos auklėtiniai liturginės kultūros mokosi iš mūsų lietuviško kaimo klebono? Bet taip jau yra, kad ne postai, ne nuomonės apie save ar apie kitą ar žmogiškosios paskalos ir „broliški rūpesčiai“ lemia dvasinę Bažnyčios tikrovę ir kunigo, jeigu galiu taip išsitarti, paklausą tarp krikščionių. Tik pačio kunigo darbo vaisiai sielų labui įrodo jo meilę Bažnyčiai.

„Dilexit Ecclesiam“ („Mylėjo Bažnyčią“) - štai garbės Dievuje pripažinimo parašas, kuris pasilieka kunigo in persona Christi išganytų sielų širdyje.

Micaičių klebono misija Rygoje - geras pavyzdys ne tik kitiems „kaimo“ klebonams, bet ir garbiems miestų kanaunikams.

Bet įdomiausia yra pati misijos samprata. Ar reikia Rygos katalikams misijos? „Ad Fontes“ judėjimo misija yra tiek, kiek jos prašo sielos ne tik Rygoje, Kražiuose ar Vilniuje, bet ir visoje Bažnyčioje. O ji reikalinga, nes – paklausi ir nekenčiama. Kaip ir Popiežiaus veikla ir asmuo, įgyvendinantis Tradicijos visuotinėje Bažnyčioje tęstinumą, yra mylimas ir nekenčiama tų, kurie įtikėjo į „trūkio hermenutiką“, vadinasi, į kažkokią „naują“ nuo Reformos pradžios įsigyvendinusią Bažnyčią; kuri, atrodo, nieko bendro neturi su nenutrūkstama gija nuo Viešpaties laikų per Antiką ir Viduramžius, per Nikėjo, Florencijos, Tridento, I Vatikano, II Vatikano ir visus kitus visuotiniais susirinkimus bei Romos vyskupų sinodus einančia Tradicija.

Tvirtai žinome ir priešams tariame: Benediktas XVI vykdo Bažnyčioje misiją - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios misiją, nepertraukiama Apaštaline Tradicija perduodamą apaštalų įpėdiniams vyskupams, kad šie ją įgyvendintų sielų išganymo labui.

Rygoje ir Micaičiuose, Romoje ir Kražiuose, Kaune ir Vilniuje ... dilexit Ecclesiam.

***