Chultemas Choijusurenas žiūrėjo televizorių savo namuose Ulan Batore ir nusprendė įšokti į globalizacijos traukinį. Anot vienos televizijos reklamos, Čekijos bendrovės pasiruošusios mokėti jauniems mechanikams po 1000 eurų per mėnesį (apie 3,5 tūkst. Lt) atlyginimą. Ši Vidurio Europos šalis daugeliui Mongolijos stepėse gyvenančių žmonių jau buvo pažįstama – daugybė jaunuolių sovietmečiu vykdavo į Prahą studijuoti.
Ch.Choijusurenas iš bankų pasiskolino 3 tūkst. eurų (10 tūkst. Lt). Pusę šios sumos jis turėjo sumokėti mongolų darbo agentūrai, žadėjusiai jam parūpinti darbą. Likę pinigai buvo skirti įsikurti naujuose namuose ir nusipirkti traukinio bilietą į vieną pusę iš Ulan Batoro per Maskvą į Prahą – bilietas kainavo 700 eurų (2,4 tūkst. Lt). Geležinkelio stotyje atsisveikinęs su žmona ir aštuonmete dukrele, jis išvažiavo į Europą.
Čia mongolas ketino padirbėti pusmetį, susitaupyti kelis tūkstančius eurų ir grįžęs namo atidaryti automobilių taisymo dirbtuves.
Ch.Choijusurenas tėra vienas iš didelio būrio migrantų iš besivystančių šalių, per pastaruosius kelerius metus atvykusių į Vakarus – trečdalis jų savo kelionės tikslu pasirinko vieną iš Europos šalių.
Po ES plėtros 2004 metais, dešimtys tūkstančių darbininkų iš Azijos atvyko į Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos gamyklas, kur darbdaviai, ką tik į turtingesnes ES šalis išlydėję milijonus lenkų, šimtus tūkstančių čekų, baltų, slovakų ir vengrų, juos sutiko išskėstomis rankomis. Airija, Didžioji Britanija ir Švedija iškart atvėrė savo darbo rinkas naujųjų narių piliečiams, o po kelerių metų jų pavyzdžiu pasekė ir Ispanija.
Šių šalių statybų rangovai ir restoranų savininkai mielai darbino pigią darbo jėgą iš rytų. Daugybė šeimų samdė rytų europietes, kurios tvarkė jų namus ir dainavo slaviškas lopšines jų vaikams. Imigrantai prašė kuklių algų, kurios vis dėlto kartais triskart pranokdavo jų uždarbius namie. Naujakuriai kiek galėdami daugiau pinigų siųsdavo namie likusiems giminaičiams, leisdami savo gimtiesiems miesteliams iš naujo suklestėti.
Tačiau pasaulyje nuvilnijus ekonomikos krizei, aukso dienos baigėsi. Nedarbas Didžiojoje Britanijoje ir Ispanijoje augo dvigubai greičiau nei kitose Europos šalyse. Vakarų Europos šalių piliečiai nusprendė susigrąžinti darbo vietas, o jų vyriausybės imasi įvairiausių gudrybių, kad atsikratytų papildomų darbo rankų iš užsienio.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius visame pasaulyje net 200 mln. žmonių, ieškodami geresnių darbo sąlygų, tapo emigrantais. Penktadalį jų sudaro europiečiai, dešimtadalį - afrikiečiai, 3 proc. - Lotynų Amerikos gyventojai.
Tačiau dabar tendencijos keičiasi, ypač Europoje. JT Tarptautinės darbo organizacijos pareigūnai perspėja, kad iki metų galo apie 30 mln. žmonių visame pasaulyje gali netekti savo pajamų šaltinio.
Pažadėtoji žemė
Krizės ištiktos Vakarų Europos šalys susiduria su vis didesniu spaudimu imtis protekcionistinių priemonių. Didžiosios Britanijos profesinių sąjungų nariai neseniai sugebėjo užkirsti kelią Sicilijos bendrovei dirbančių italų ir portugalų mechanikų planams modernizuoti naftos perdirbimo gamyklą. Britų darbininkai protestavo prieš ispanų ir lenkų samdymą statyti jėgainę Notingemšire. Sienų ir imigracijos ministras neseniai paskelbė, kad būtina imtis apsauginių priemonių „apsaugoti britų darbo vietoms“.
„Didžioji Britanija buvo mano pažadėtoji žemė, - sako Andrzejus Wlezinskis iš Lenkijos, - tačiau dabar viskas baigta“. 40 metų santechnikas ketina kovo pabaigoje grįžti į Lodzę. Į Londoną jis atvyko iškart po Lenkijos įstojimo į ES. Britai, iki tol turėję taikstytis su brangiu ir nekokybišku vietinių amatininkų darbu, Andrzejui ir jo tautiečiams negailėjo nei darbo, nei dosnaus užmokesčio. Tuometis vidaus reikalų ministras Charlesas Clarke‘as ir Andrzejų, ir jo kolegas pavadino „mūsų tautos brangenybėmis“.
Taip buvo iki šiol. Nuo pernykščio rudens A.Wlezinskis nuolat naršo internete ieškodamas bent laikino darbo. Anksčiau jis uždirbdavo 90 svarų sterlingų per dieną (tuomečiu kursu, beveik 400 Lt), o dabar būtų laimingas gaudamas bent pusę šios sumos – jei išvis pavyks susirasti darbą. Kad susimokėtų už mažo tamsaus kambariuko nuomą, keliones metro ir kelis sumuštinius, jis turi uždirbti bent 200 svarų sterlingų (740 Lt) per savaitę. Pasak jo, Lodzė yra daug pigesnis miestas ir jame mažiau įtampos. Jei A.Wlezinskiui teks šį mėnesį grįžti namo, jis parvažiuos beveik tuščiomis rankomis – susitaupyti aukštomis kainomis garsėjančiame Londone nėra lengva.
Kitose ES šalyse grįžti namo nusprendę darbininkai gali prašyti paramos. Pavyzdžiui, Ispanijos paramos organizacijos sutinka sumokėti už tokių darbininkų bilietą ir netgi skirti 450 eurų (1,6 tūkst. Lt) kelionpinigių. Šalis ypač norėtų kuo sklandžiau atsisveikinti su 700 tūkst. rumunų, kurie sudaro didžiausią registruotų imigrantų grupę.
Ispanijos valdžia autobusuose ir metro traukiniuose netgi iškabinėjo skelbimus, reklamuojančius „Savanoriško grįžimo programą“. Šalies premjeras ir Socialistų partijos narys José Luisas Rodríguezas Zapatero tikisi, kad programa padės išprašyti 100 tūkst. iš maždaug 2,8 mln. Ispanijoje legaliai gyvenančių neeuropiečių.
Iki gruodžio beveik ketvirtis milijono iš jų pateikė paraiškas bedarbių pašalpoms gauti – per pirmuosius šių metų mėnesius šis skaičius dar labiau išaugo. Jei imigrantas sutinka pasirašyti pasižadėjimą trejus metus negrįžti į Ispaniją, jis atgauna visas savo socialinio draudimo įmokas – 40 proc. iškart, o likusią dalį - grįžęs į tėvynę.
Tačiau šis pasiūlymas nesulaukė susižavėjimo – per tris mėnesius juo pasinaudojo tik 2 tūkst. užsieniečių – daugiausia kilusių iš Ekvadoro (ekvadoriečiai yra antroji pagal dydį iš ne Europos kilusių imigrantų grupė po marokiečių).
Ilgą laiką legaliai Ispanijoje dirbusiems darbininkams neleidžiama išsivežti daugiau nei 12 tūkst. eurų (41 tūkst. Lt). Tokios sumos jiems vos užtektų tėvynėje atidaryti mažą parduotuvėlę arba taksi bendrovę. Ekvadoriečių asociacijos Madride „Rumiñahui“ prezidentė Dora Aguirre yra davusi patarimų daugybei savo tautiečių. „Tie, kurie išvyksta dabar, - teigia ji, - ir taip planavo keliauti namo. Tai daugiausia pensinio amžiaus sulaukę žmonės“.
Darbo statybose netekę vyrai paprastai neišgali grįžti namo. Į Ispaniją jie atsivežė žmonas su vaikais ir dažniausiai yra įklimpę į skolas. Jie įsigijo automobilių, kurių dabar negali parduoti, kai kurie pasiėmė būsto paskolas, kurias dabar privalo grąžinti. „Bet daugelis jų vis dėlto mano, kad čia patogiau prasėdėti krizę nei Lotynų Amerikoje“, - sako D.Aguirre.
Nė viena Europos šalis nesulaukė tiek daug darbininkų iš užsienio, kaip Ispanija. Nuo 1986 metų, kai prisijungė prie ES, šalies ekonomika sparčiai augo. Ispanijos rangovai vykdė daugiau statybų nei bet kur kitur – darbo 5,3 mln. užsieniečių, sudarančių daugiau nei dešimtadalį šalies gyventojų, netrūko.
Plintanti ksenofobija
2004 metais į valdžią atėję socialistai paskelbė amnestiją ir suteikė dokumentus 700 tūkst. nelegaliai dirbusių imigrantų, kurių socialinio draudimo įmokos turėjo papildyti šalies iždą. Maža to, kai kurios bendrovės ėmė vežtis darbininkus iš Kolumbijos, Ekvadoro, Meksikos, Mauritanijos, Lenkijos ir Bulgarijos dirbti fermose, viešbučiuose, restoranuose ir statybose.
Dabar, darbo ministro Celestino Corbacho teigimu, darbo rinka nebegali priimti daugiau imigrantų. Dešimtys tūkstančių ispanų siekia sezoninių darbų Andalūzijos kaimuose, kur rinkti alyvuoges ir braškes iki šiol sutikdavo tik užsieniečiai.
Madrido regione, kurį valdo konservatyvi Liaudies partija, policijos pajėgos gavo nurodymą tikrinti dokumentus ir kiekvieną savaitę suimti nustatytą skaičių leidimo dirbti ir gyventi neturinčių užsieniečių.
Ksenofobija plinta ir Prancūzijoje, kurios prezidentas Nicolas Sarkozy per savo rinkimų kampaniją 2007 metais pabrėžė kovos su sukčiavimu mokesčių ir socialinio draudimo srityse svarbą. Deportacijų kvota nuo to laiko gerokai išaugo.
Atvirai ksenofobiškos nuotaikos juntamos ir Italijoje, kuri, kaip ir Ispanija, tik visai neseniai tapo imigrantų pažadėtąja žeme.
Vidaus reikalų ministras Roberto Maroni pareiškė, kad negalima švelniai elgtis su nelegaliais imigrantais, o Silvio Berlusconi vyriausybė prastūmė naują įstatymą, pagal kurį leidimo gyventi šalyje siekiantys užsieniečiai privalo sumokėti specialų mokestį ir įrodyti uždirbantys tam tikrą sumą. Šis įstatymas reikalauja rinkti benamių pirštų atspaudus, o gydytojus pranešti apie dokumentų neturinčius pacientus.
Taip pat numatoma sukurti piliečių patrulius, kurie gaudytų nelegalius imigrantus. Visi be leidimo dirbantys žmonės bus deportuojami, o atsisakę išvykti gali ketveriems metams atsidurti kalėjime.
ES jau seniai kuria planus suvienodinti imigracijos įstatymus, tačiau krizės akivaizdoje kai kurių šalių vyriausybės ieško aplinkinių kelių. Jos norėtų atidėti Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimą prie Vakarų Europos darbo rinkos bei išlaikyti esamus apribojimus naujosioms ES narėms. Tokie planai dar labiau pablogintų padėtį vargingiausiose ES šalyse. Pavyzdžiui, Bukareštas mano, kad mažiausiai pusė iš 3 mln. šiuo metu užsienyje dirbančių rumunų grįš namo.
38 metų Anelija kartu su 40-mečiu vyru Georgijumi jau grįžo iš Portugalijos pietų kurorto Manta Rotos. Statybų bendrovė, kurioje vyras dirbo aštuonerius metus, pernai vasarą pranešė neketinanti atnaujinti darbo kontraktų. Rumunijoje Anelija ketina rinkti tabaką už maždaug 500 Lt per mėnesį atlygį – jei apskritai pavyks gauti darbą. Jos algos turės pakakti išlaikyti du 12 ir 15 metų amžiaus sūnus ir vyrą, kol šis ras kitą darbą. O tai bus nelengva, nes iš pietvakarių Bulgarijos Dolno Osenovo miestelyje gyvenančių 1,5 tūkst. žmonių 300 buvo išvykę dirbti į Portugaliją, tačiau 200 dabar grįžo.
Skolos auga
Užvirs žūtbūtinė kova dėl kelių likusių darbo vietų. Bulgarijos darbo rinka jau jaučia artėjančią katastrofą. Investuotojai laikosi atokiai ir vien gruodį darbo neteko 15 tūkst. darbininkų – daugiausia metalo, kasybos ir tekstilės pramonėje. Vyriausybė tikisi bent dalį grįžtančių darbininkų įdarbinti statybos projektuose.
Mechanikas iš Mongolijos Chultemas Choijusurenas taip pat kraunasi lagaminus. Jam atvykus į Europą aukso amžius jau buvo pasibaigęs. Dabar jis dienas leidžia nešildomose Čekijos mongolų draugijos (į šalį atvyko net 13 tūkst. mongolų) patalpose. Ant sienos vienas šalia kito kabo Čingischano ir buvusio Čekijos prezidento Václavo Havelio portretai. Ch.Choijusurenui taip ir nepavyko gauti darbo, o jo skolos auga kiekvieną dieną.
Po savaitės kelionės Prahoje iš traukinio išlipusį mongolą pasitiko įdarbinimo firmos atstovas su žinia, kad Čekijoje darbo vietų nebėra. Jis apsistojo pas tautiečius, suskaičiavo likusius pinigus ir ėmė pats ieškoti darbo už 1000 eurų per mėnesį. Tačiau pastangos nedavė rezultatų. „Man čia nieko nebėra“, - sako jis.
Čekijos valdžia nupirks jam bilietą namo. Tikimasi, kad šalyje greitai gyvens 30 tūkst. bedarbių iš užsienio. Čekai bijo, kad kai kurie darbo netekę vietnamiečiai, kinai ir mongolai gali pasukti nusikalstamu keliu. Prahos valdininkai nori atsikratyti globalizacijos aukomis, kol taip neįvyko.