Prekiaujančiųjų turguje daugėja
Nemažai ūkininkų jau yra išbandę šį verslą - sūriais, grietine, varške jie prekiauja ne tik Jurbarko, bet ir Raseinių, Tauragės turgavietėse. Kol pieną parduoti perdirbėjams apsimokėjo, į turgų su namuose pagamintais sūriais važiuodavo tik patys darbščiausieji. Juolab kad ne kiekvienas ūkininkas ir galėjo imtis šio verslo – reikėjo turėti ne tik tiesiogiai vartotojui parduodamo pieno kvotą, bet ir įsirengti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimus atitinkančias gamybos patalpas, tikrintis sveikatą, tirti laboratorijoje pieną ir parduoti paruoštus gaminius.
Tiesiogiai vartotojui savo ūkiuose pagamintą produkciją pardavinėjančius žemdirbius iki šiol rajone buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Šeši ūkininkai prekiavo pieno produktais, vienas – mėsa, dar keletas – daržovėmis. Tačiau Vyriausybei supaprastinus reikalavimus norintiesiems prekiauti savo pagamintais maisto produktais į šį verslą pradedama žiūrėti drąsiau.
Jurbarko r. valstybinės maisto ir veterinarijos darbuotojams surengus seminarą apie prekybą turguose ir laikinose prekyvietėse, susirinko pora dešimčių rajono ūkininkų.
Aiškintasi, domėtasi, nerimauta ir prieita išvada, jog konkurencija tarp tiesiogiai pieno produktais prekiaujančių ūkininkų gali būti labai didelė. Bet optimistai tiki, kad ekonominės krizės sąlygomis šis verslas gali padėti išgyventi.
Ir praėjusį savaitgalį pirmą kartą Jurbarko turgavietėje „Santaka“ pieną jau pardavinėjo ir ūkininkas Egidijus Beržinskas iš Šakių r. Bunikėlių kaimo. Fasuotą pieną tiesiogiai vartotojams planuoja pardavinėti Paskynų kaime ūkininkaujantis Algis Dobilas. Specialistų patarimų ne kartą klausė Tamošių kaimo ūkininkas Vytautas Masaitis, ketinantis pardavinėti į plastikinius butelius išpilstytą pieną ir jau senokai tiriantis rinką. Aplankęs didžiąsias Kauno turgavietes ūkininkas įsitikino, kad žemdirbiams vietą gauti ten nėra lengva, tačiau rankų taip greitai nenuleido.
Pralaimi prieš „nelegalus“
Bene seniausiai pieno produktus Jurbarko turguje pardavinėja šešias karves laikantys Rukšnių kaimo ūkininkai Birutė ir Jonas Griškai. Prieš kelerius metus netoli miesto gyvenantys ūkininkai įsirengė patalpas pieno produktams gaminti ir nutarė nebeparduoti pieno supirkėjams. Dabar jie abu jau gerai žino, kokių produktų pageidauja miestiečiai ir stengiasi atsižvelgti į paklausą.
Kiekvieną savaitgalį B.Griškuvienė į Jurbarko turgų nuveža po keletą kibirų grietinės, suspaudžia krūvą sūrių, pagamina įvairaus riebumo varškės. Turguje jos jau laukia nuolatiniai pirkėjai. Pasak J. Griškaus, dažniausiai jie klausia, kodėl ūkininkai į turgų neatveža šilto, ką tik pamelžto pieno. Ūkininkas tikina, kad jam nelengva paaiškinti žmonėms, kodėl šilto pieno pardavinėti neleidžiama.
B.Griškuvienė nenori sutikti, kad supaprastinus reikalavimus prekiauti laikinose prekyvietėse ūkininkams bus lengviau parduoti ūkyje pagamintą produkciją. Pasak moters, kai kurie reikalavimai ne tik nepalengvėjo, bet dar ir pasunkėjo. Pavyzdžiui, pastaruoju metu gerokai sutrumpėjo pieno produktų realizacijos laikas. Galima parduoti tik ne anksčiau kaip prieš parą sumuštą sviestą, separuotą grietinę, sutraukintą varškę, nors visi žino, kad šaldytuve šie produktai švieži gali išlikti daug ilgiau. Tačiau jei nori pratęsti realizacijos terminus, reikia užsakyti mokamus tyrimus Maisto institute.
„Per metus už įvairiausius tyrimus ir patikrinimus sumokame daugiau kaip 400 Lt. Turguje žmonės dažnai klausia, kodėl sūrį parduodame brangiau nei tais pačiais produktais daugiabučių laiptinėse prekiaujantys „nelegalai“. Taip jau yra, kad pralaimi tie, kurie stengiasi laikytis visų reikalavimų“, - neslėpė apmaudo B. Griškuvienė.
Panašias mintis dėstė ir seniai pieno produktais Jurbarko turguje prekiaujanti Teresė Šimaitienė iš Jurbarkų, Alma Logminienė iš Vajotų kaimo. Girdžių seniūnijos ūkininkas Antanas Greičius varškę, sūrius ir grietinę veža parduoti į Raseinių turgų. Ten pat prekiauja ir Graužų kaime gyvenantis Mindaugas Liutkus.
Į verslą - iš bėdos
Viešvilės seniūnijos ūkininkės Birutės Murauskienės bandoje daugiau kaip 30 karvių. Prisiminti pamirštą prekybą turguje dar prieš Naujuosius metus moterį paskatino rūpestis dėl ateities. ES parama pasinaudojusi ūkininkė iš banko yra paėmusi paskolą.
„Kai tik už pieną supirkėjai pradėjo mokėti mažiau kaip po 55 ct, griebiausi verslo – kasdien į Tauragę vežu parduoti grietinę, sūrius, varškę. Darbas vergiškas: iki pietų turguje, iki išnaktų – virtuvėje. Kol gyvuliai tvarte, kol nereikia šienauti – įstengiu perdirbti visą ūkyje pagamintą pieną, tačiau jei tik jo kaina nors kiek pakils, vėl parduosiu pieninei“, - „Ūkininko patarėjui“ sakė B.Murauskienė.
Juodžiausio darbo nebijanti ūkininkė prisipažino svajojusi kurti pieno perdirbimo cechą, tačiau pasidomėjusi kokios yra paramos sąlygos, iš karto persigalvojo. Pasak B. Murauskienės, nors aiškinama, kad paramai gauti sąlygos paprastesnės, ūkininkams jos „neįkandamos“.
„Norėjome gauti paramą pieno perdirbimo įrangai įsigyti, bet mums buvo paaiškinta, kad tokia parama teikiama tik tiems ūkininkams, kurie baigę žemės ūkio mokslus ir veda dvejybinę ūkio apskaitą. Bendrovės, pieną perdirbančios įmonės nesunkiai gauna paramą, o mums, paprastiems žmonėms, jokių lengvatų nėra“, - įsitikino ūkininkė.
Ūkininkų konkurentai - monopolistai
Baimė prarasti ūkį ne vieną B.Murauskienę išginė į turgų. Kasdien Tauragėje pieno produktais prekiauja po keliolika ūkininkų.
„Anksčiau visi pieną parduodavo perdirbėjams, dabar supuolė į turgų. Konkurencija „juoda“: greta mūsų, stovinčių su visais leidimais ir atliktais tyrimais, stoja jokių leidimų neturinčios močiutės, siūlančios į butelius išpilstytą pieną, maišiukuose sukaišiotus sūrius, į puslitrinius stiklainius supilstytą grietinę – pilnos daugiabučių laiptinės ir tarpuvartės. Pasiūlo sūrį litu pigiau – žmonės ir perka, nors po to rūgoja, kad nusipirko apkartusį ar pasenusį gaminį“, - „Ūkininko patarėjui“ pasakojo B.Murauskienė.
Ūkininkė nė už ką nesutinka, kad turguje prekiaujantys žemdirbiai gali sudaryti konkurenciją monopolistams.
„Ne mes jiems sudarome konkurenciją, o jie mums. „Vilkyškių pieninės“ darbuotojai šeštadienį turguje stovi greta mūsų, ūkininkų, ir pardavinėja produktus be jokių kasos aparatų, o pinigus kiša tiesiai į kišenes ir dar juokiasi, kad pas juos daugiau pirkėjų. Taip neturėtų būti – jei Vyriausybė skatina prekiauti ūkininkus, tai įmonėms turėtų nustatyti kokius nors apribojimus“, - piktinosi B.Murauskienė.
Pusdienį Tauragės turguje praleidžianti ūkininkė įsitikino, kad pieno produktus namuose gali gaminti tik nedidelių, 1–5 karves turinčių ūkių savininkai. Didesnių ūkių savininkams, pasak B.Murauskienės, šis verslas yra tikra prapultis.
Naujų prekyviečių nereikia
Jurbarko r. valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Algirdas Pocius į seminarą sukviestiems ūkininkams aiškino, kad tarnybos tikslas – išlaikyti pusiausvyrą tarp verslo ir vartotojo.
„Esame už tradicinio lietuviško maisto išsaugojimą. Pastaraisiais metais visi pastebime, kad tokio maisto paklausa didėja, bet vartotojai reikalauja aukštos kokybės gaminių, todėl kiekvienas turite jausti atsakomybę už ūkyje pagamintos produkcijos kokybę“, - įspėjo ūkininkus A.Pocius.
Kad susidomėjimas pieno produktų pardavimu tiesiogiai vartotojui dabar labai padidėjo, pripažįsta ir Jurbarko r. valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas inspektorius Romaldas Urbonas. Pasak jo, vartotojai vis labiau pasigenda kokybiškos smulkiojo verslo produkcijos ir paslaugų – turgelių, mažų specializuotų parduotuvių, kepyklėlių ir mėsinių, tačiau steigti jų niekas neskuba. Kita vertus, kol kas visi norintieji prekiauti telpa Jurbarko „Santakos“ turgavietėje – turgaus savininkė pasistengė ūkininkams įrengti daugiau prekybos vietų, paruošė naujas vietas prekybai iš automobilių.