Šio kovo viduryje mudu su žmona atskridome ilgam savaitgaliui į Romą. Visas Vatikano dėmesys tuo metu buvo skirtas popiežiaus Benedikto XVI apsilankymui Afrikoje, kur gyvena nuo 150 iki 200 mln. Romos katalikų.
JAV neseniai išsirinko pirmąjį juodaodį prezidentą – galbūt dar šį šimtmetį kardinolai gali išrinkti ir juodaodį popiežių. Tiesą sakant, negalime būti tikri, kad Katalikų bažnyčiai nėra vadovavęs juodaodis. Šv.Augustinas buvo vyskupas iš Afrikos, nors jis, tiesa, taip ir netapo popiežiumi.
Per savo viešnagę popiežius davė žiniasklaidai tikrą dovaną, kai ėmėsi ginti Bažnyčios draudimą naudotis prezervatyvais, net kaip kovos su AIDS priemone. Popiežiaus teigimu, AIDS plinta dėl paleistuvavimo ir, sekant dviejų tūkstantmečių Bažnyčios mokymu, reikia pulti ligos šaknis, o ne prezervatyvais kovoti su jos pasekmėmis.
Šios pastabos susilaukė gausybės kritikos ir buvo pavadintos ultrakonservatyvia doktrina, tačiau jose yra tiesos – tereikia palyginti AIDS paplitimą skirtingose kultūrose. Kai kurios kultūros ir religijos daug liberaliau vertina seksualinę laisvę ir jos rizikas.
Jei popiežius sugalvotų keisti Romos katalikų bažnyčios mokymą, tai turėtų daug gilesnių pasekmių mūsų kultūros požiūriui į paleistuvavimą. Tokio sprendimo jis negali priimti lengvabūdiškai – be to, nėra jokios garantijos, kad tai sumažintų AIDS aukų skaičių.
Klausimas atrodo paprastas: prezervatyvai – geras dalykas, popiežius – reakcingas konservatorius.
Tačiau viskas daug sudėtingiau. Visos visuomenės laikosi tam tikro seksualinio elgesio kodekso, kuris dažniausiai remiasi religija. Seksualinių tabu stokojančios visuomenės nebūtinai sukuria geriausias gyvenimo sąlygas – jos, bet kokiu atveju, neturi efektyviausių priemonių sustabdyti lytiškai plintančioms ligoms. Liberalizmo doktriną reikia išnagrinėti ne mažiau kritiškai nei konservatyviąją.
Vis dėlto, net ir atidėjus seksualinės drausmės privalumų klausimą į šalį, popiežiaus įvaizdis visuomenėje kelia problemų. Jis visai nėra ultrakonservatorius, tik ir ieškantis priekabių.
Benediktas XVI nėra Pijus IX, kuris senatvėje visiškai užsibarikadavo nuo aplinkinių argumentų – o juo labiau Pijus X, praėjusio amžiaus pradžioje persekiojęs šviesiausius teologijos protus dėl jų tariamo modernizmo, kuris šiandien atrodytų visiškai neprieštaringas ir ortodoksiškas.
Visi katalikai po Jono XXIII sušauktos Antrojo Vatikano susirinkimo tapo šiek tiek modernesni.
Žinoma, Katalikų bažnyčia privalo palaikyti ryšį su šiuolaikiniu pasauliu. Pats dabartinis popiežius yra inteligentas, besidomintis mokslo ir idėjų raida. Jis mielai diskutuoja ir klausosi priešininkų argumentų. Mano manymu, popiežius supranta neišvengiamą būtinybę Bažnyčiai prisitaikyti prie besikeičiančių idėjų, bet jis nori nežymiai pakoreguoti po Antrojo Vatikano susirinkimo susiklosčiusią padėtį ir suteikti daugiau laisvės vadinamiesiems Tridento katalikams.
Vienas pavyzdys – leidimas laisviau laikyti Tridento mišias. Po Antrojo Vatikano susirinkimo tapo labai sunku gauti leidimą laikyti mišias, kurias patvirtino Trento susirinkimas XVI amžiuje.
Konservatyvūs katalikai yra prisirišę prie lotyniškos liturgijos ir daugelis jų pirmenybę teikia Tridento mišioms.
Popiežius Benediktas jiems prijaučia – ir ne be reikalo, tiek žvelgiant iš liberalios perspektyvos, tiek iš konservatyviosios. Keturis šimtmečius Tridento mišios buvo standartinė Katalikų bažnyčios apeigų forma. Mažų Vatikano komitetų sprendimas jas panaikinti yra pakankamai autoritariškas žingsnis.
Popiežius siekia atstatyti Bažnyčios ryšį su savo pačios istorija – ir tai visai nereiškia, kad jis nori atsukti laiką atgal.
Tačiau jam kažkodėl nesiseka. Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidos pranešimai iš Romos piešia ne nuosaikiai konservatyvaus popiežiaus portretą – koks jis išties yra – o neegzistuojančio reakcionieriaus vaizdą. Kai kurie smulkūs incidentai susilaukė neproporcingai daug dėmesio – pavyzdžiui, sprendimas panaikinti pseudovyskupo, kuris neigia holokaustą, ekskomunikaciją.
Aš pritariu nuosaikiems popiežiaus žingsniams suteikti konservatoriams daugiau laisvės. Per visą Bažnyčios istoriją ekskomunikacija atnešė daugiau žalos nei naudos. Vatikanas ekskomunikavo Elžbieta I ir taip keturiems šimtmečiams suskaldė Britanijos krikščionybę.
Negaliu sugalvoti daug aplinkybių, kurios leistų kritikuoti popiežių už tai, kad jis grąžina komuniją. Žinoma, holokausto neigimas, apie kurį popiežius tikriausiai nė nežinojo, yra kvaila ir šlykšti pozicija, tačiau nereikia pulti jo kritikuoti už tai, kad suteikė žodžio laisvę net ir klystantiems.
Kai kurie iš šių argumentų paliečia esminius su doktrina ir sąžine susijusius klausimus. Tačiau dėl didžiosios dalies sunkumų kaltas pasenęs Vatikano viešųjų ryšių aparatas. Žiniasklaida transliuoja žinias iš viso pasaulio 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Vatikanas – ne.
Šiais laikais nebeįmanoma vadovauti valstybei, kaip mažai naujienų tarnybai. Romos katalikų bažnyčia yra pasaulinė organizacija, vienijanti daugiau nei milijardą narių. Dabartinis popiežius sostą paveldėjo iš Jono Pauliaus II, kuris buvo bendravimo su pasauliu genijus.
Benediktas nėra apdovanotas tokia pačia charizma. Todėl jis privalo modernizuoti Vatikano naujienų tarnybą, kad ši prilygtų „Sky“, CNN, BBC arba „al-Jazeera“.