Paaiškėjus, kad Vyriausybė nebeskirs dar 20 mln. litų šiam projektui, kairiųjų patriarchas prisipažino net maldavęs papildomų pinigų. Tik likęs nesuprastas ir net apšmeižtas.
„Jeigu valdžiai ir A.Kubiliui tai nerūpi, tai čia jų reikalas.
Aš esu nedidelis žmogelis, pensininkas, aš norėjau padėti, bet viskas atsisuko netgi prieš mane“, – apgailestavo A.Brazauskas.
Tačiau atrodo, kad taip kalbėdamas jis gerokai pasikuklino.
Iš tiesų po rinkimų į valdžią atėjus dešiniesiems, A.Brazauskui nėra taip lengva, kaip anksčiau.
Tačiau dar pernai, kai socialdemokratai buvo valdančiojoje daugumoje, partijos garbės pirmininkas be didesnio vargo sugebėdavo „išmušti“ tiek pinigų, kiek norėdavo.
Ekspremjeras G.Kirkilas pernai skundėsi negalįs atsiginti prašymų skirti lėšų ne tik Valdovų rūmams, bet ir dešimtmetį statomam nepastatomam nacionaliniam stadionui.
Beje, A.Brazausko dėmesys stadionui sustiprėjo tuomet, kai jį statyti ėmėsi bendrovė „Veikmė“. Ta pati, kuri stato namus garsiojo viešbučio „Crowne Plaza“, priklausančio K.Brazauskienei, teritorijoje.
Po kelis mėnesius trukusių patriarcho atakų G.Kirkilas galiausiai nusprendė atseikėti stringančioms stadiono statyboms 100 mln. litų. Bet ta injekcija neišgelbėjo.
Lietuvos tūkstantmečio stadionas – užkonservuotas. Toks likimas, atrodo, laukia ir Valdovų rūmų.
Panorėjęs įsiamžinti dviem paminklais A.Brazauskas gali likti be nieko.
O kas būtų, jei tie 100 mln. litų tada būtų skirti Valdovų rūmams, o ne stadionui? Gal A.Brazauskui dabar nereikėtų barti A.Kubiliaus ir visų kitų, abejojančių šio projekto skaidrumu ir būtinumu?