Parodžiau jaučio daikčiuką moteriai – nepatikėjo. Pusę metro, suriko jau iš vonios kambario, meluoji! Savaitgaliais ji negali nustygti vietoje – blaškosi su skuduru rankoje ir persekioja vargšes dulkes kaip Ispanijos inkvizicija. Klausyk, sakau jai, jeigu tu dar sykį tokiu balsu ką nors panašaus riktelsi, imsiu pavyduliauti. Jaučiui?! - vėl tokiu pat balsu šaukia ji jau iš miegamojo. Na, ką su tomis moterimis daryti?
Vakar staiga paklausė, kokia mano didžiausia svajonė. Pasakyk, sako, kas tau labiausiai neduoda ramybės, apie ką labiausiai svajoji? Norėčiau turėti tokias ausis, kad iš jų niekad nereikėtų pešioti plaukų, atsargiai sakau. Tu niekada nekalbi rimtai, gaunu į paširdes. Tai irgi vienas iš kankinimo įrankių, kuriais ginkluotos moterys. Niekad nekalbi rimtai. Surimtėk. Būk suaugęs. Nežaisk. Būk atsakingas. Velniai rautų, kokie žodžiai.
Pusvalandį mėginau surasti bent vieną įtikinamą objektą, kurį būtų galima pavadinti svajone. Pagaliau išstenėjau: norėčiau tokio “Land Cruiser”, kokį tavo draugė Rita turi.
Išklausiau kursą apie dvasios ubagystę, paskui buvau tamsuolis, kuris nenori aplankyti Niagaros krioklio, Lušano kalno ir Tadž Mahalo stebuklo, o nori geležų krūvos ant keturių ratų. Jėzaumarija, “Toyota Land Cruiser” vadinti geležų krūva! Iš esmės, ji teisi, tai metalo krūva, bet užtat kokia krūva!
Gerai, pasakiau, norėčiau, kad visi žmonės žemėje būtų laimingi. Marxas su Engelsu irgi norėjo, atšauna ji iš balkono. Kad ir ką dabar sakyčiau, viskas bus blogiau ir blogiau. Didžiausia svajonė. Koks asilas sugalvojo?
Bėda ta, kad jaunas būdamas paprasčiausiai svajoji, ir tau gera, nes tikiesi, kad viskas tau prieš akis, o sendamas imi tas svajones kurti, ir tau nė velnio negera, nes prieš akis geriausiu atveju akiniai.
Neturiu jokios padorios svajonės ir tiek. Ar tai reiškia, kad esu užgesęs nuodėgulis, ar paprasčiausiai svajonės priklauso utopistų populiacijai, ir žmogus, kuris turi daug nerealių svajonių, tėra idiotas. Romantikai, pozityvistai, idealistai, - visa tai negalavimų diagnozės. Idealizmas – kaukė, kurią patogu dėvėti, nes ji nieko nekainuoja. Mėginu išsisukinėt, bet ne itin sekasi. Neturiu prakeiktos svajonės.
Maniškė jau pučia į akį, į ausis įsikišusi kamštukus, o aš vargstu. Permiegot su kokia nors garsenybe? Kylie Minoque ar panašiai? Reiktų turėti mažiausiai šimtą milijonų, kad galėtum su ja bent nusigert prie vieno stalo. O gal tapti žydu, tai yra, apsipjaustyt? Keist religiją, Dievą, gyvenimo ir mirties filosofiją. Amžiną atilsį tėvas sakydavo – visi vyrai nori, kad būtų ilgesnis, o žydai atvirkščiai – nusipjauna. Lietuviai nepraleidžia progos apie šią tautą pasakyti ką nors juokingo. Be to, kokia nauda virsti žydu. Mesiju man tapti jau per vėlu, bankininku, teisininku, ar gydytoju – juo labiau.
Kad ir kiek galvočiau, visos svajonės sukasi apie daiktus – pavyzdžiui, visai nebloga svajonė būtų gyventi name, turtuolių kvartale, Operos ir baleto teatro direktoriaus kaimynystėje, rodyčiau jam kas rytą savo plaukuotą šikną ir šaukčiau ką nors nepadoraus iš „Rigoleto“, pavyzdžiui, tą garsųjį: “Cha – cha, cha – cha, cha-cha!” O gal išmokt skraidyt, nusipirkt lėktuvą?
Vienas turtingas vyrukas neseniai jau paskraidė. Lietuviai eismo taisyklių nesilaiko net ore – iš lėktuvo liko nuolaužų krūva, iš žmogaus - prisiminimas. Tą galima ir be lėktuvo atlikti. Pigiau. Be to, kažkaip visi vyrai su lėktuvais pašalintąjį prezidentą R.Paksą primena. Net S.Darius ir S.Girėnas atrodo kaip Tvarka ir Teisingumas. Tokie rūstūs, rimti. Mes nugalėsim! Šiaip ar taip, tiedu vyrai turėjo svajonę. Perskristi Atlantą. Tapti didvyriais. Beje, didvyriai man kelia nuobodulį. Be to, praeityje jau tiek buvo pasipūtėlių didvyrių, kad jie nepaliko mums beveik nieko, ką dar galėtume perskristi.
Moterims lengviau. Pasididina krūtis, ir svajonių nebereikia. Na, arba ką nors augina, kaktusą, nagus, vaiką ar, galiausiai, vyrą nevykėlį. Ir moteriai niekas niekad nepriekaištauja, kad jos svajonės menkos. Joms visos svajonės tinka, svarbu tik, kad būtų parinkta su skoniu, pagal sezoną, kad tiktų spalva prie sijono arba sijonas prie svajonės.
Tu suprimityvini moters įvaizdį, mizogine, girdžiu įsižeidusių moterų balsus. Be abejonės. Aš nekaltas, kad tiesa dažniausiai primityvi ir lėkšta.
Atsikeliu, einu į virtuvę, atsidarau šaldytuvą. Pastebėjot dėsningumą – kai tau bloga, atsidarai šaldytuvą, kai gera – irgi.
Sėdžiu pasidėjęs jaučio daikčiuką ant stalo. Jis net ilgesnis, nei pusė metro. Gal vis dėlto neblogas dalykėlis. Tikras daiktas. Bet daiktų man nereikia, dvasingumo – taip pat per akis.
Atsimenu, lietuviai pirmiausia svajojo pasprukti nuo rusų. Paskui – tapti Švedija. Rusai laiko už vamzdžio, iki Švedijos – šimtas metų. Svajonės baigėsi. Lietuvis nebeturi svajonių, išskyrus pergalę apgailėtiname Eurovizijos konkurse.
Kokia tavo didžiausia svajonė, Lietuva, klausiu įsitvėręs džiovintą jaučio pimpalą vidurnaktį virtuvėje, ir Lietuva atsistoja ant užpakalinių kojų, nusitveria jaučio pimpalo, draugiškai suurzgia ir ima jį graužti. Velniai rautų, reikia mokytis iš šuns. Imk iš gyvenimo tai, kas po nosim, o tai, kas nepasiekiama, tegul lieka astronomams ir astronautams. Na, dar surukusiems kunigams ir mokesčių inspektoriams.
Valgau šaltieną su krienais, ašaros srūva per skruostus, nieko geresnio ir negalėjau tikėtis antrą valandą nakties svajonių apleistoje tėvynėje. Ar yra kur nors teisingų svajonių sąrašas? Kas gali pasakyti? Alio, dispečere!