Šiandien sunku patikėti, kad socialinis draudimas yra tik 120 metų senumo žmonijos išradimas. Iki Bismarcko pagyvenusiu žmogumi rūpinosi išimtinai vaikai ir bendruomenė, o kas galėdavo, atidėdavo santaupų „juodai dienai“. Tiesa, Bismarcko pensija buvo visais atžvilgiais kukli ir ribota – pragyvenimo minimumas, mokamas nuo 70 metų, kai vidutinė gyvenimo trukmė tebuvo 45 metai. Įmokos sudarė mažiau nei 6 proc. darbininkų algų. Nei iš autorių honorarų, nei iš kapitalistų įmokos nebuvo imamos.
Kad suprastume Bismarcko minties eigą, turime prisiminti jo amžininką ir tėvynainį Karlą Marxą. Nors ir ištremtas į Londoną, kur mirė 1883 metais, jis tebebuvo nepaprastai įtakingas asmuo. Jo įkvėpta komunizmo šmėkla pergalingai žygiavo po Europą. Tad įžvalgusis Bismarckas siekė ne tik pasirūpinti darbininkų klase, bet ir padaryti ją ištikima, priklausoma nuo valdžios, neinančia daužyti langų kartu su komunistais.
Tolesnė socialinio draudimo ir automobilio raida yra labai panaši. Automobiliai ėmė važiuoti vis greičiau, apaugo gausiais išradimais, tapo mados reikalu, galios simboliu ir, galiausiai, prikūrė žmonėms visokių bėdų – avarijų, nepravažiuojamų spūsčių ir oro taršos.
Greitis, praėjusio amžiaus ženklas ir pasigėrėjimas, tapo savo paties antinomija. Automobiliai, galintys lėkti 300 km per valandą, didmiesčio grūstyse velkasi bemaž Daimlerio karietos greičiu. Paradoksas, tačiau žmonija rimtai atsiliepia į automobilių sukeltus iššūkius: ieško būdų išvengti spūsčių, mažinti ratuotųjų kiekį ir jau turi bent keletą aplinkai nekenksmingų automobilių tipų.
Socialinis draudimas žmonijai sukūrė taip pat nemažai galvosūkių, į kuriuos atsakyti kol kas vengiama. Demokratija, iš šūkio tapusi realybe, nesugebėjusi apriboti savo apetito, ribotų išteklių dalinimo klausimus leidžia spręsti balsavimu.
Rezultatas? Su kiekvienais rinkimais daugėja socialinių išmokų tipų, plečiasi gavėjų ratas, o pragyvenimo minimumo išmokos jau nieko nebetenkina – siekiama, kad nedirbantis asmuo gautų bemaž tiek pat, kiek ir dirbantis.
Socialinė tarša, socialinės spūstys, turtingi ir vargšai važiuoja senamadiškoje „Sodros“ karietoje. Šito Bismarckas negalėjo tikėtis, kaip negalėjo nuspėti ir to, kad priešingai, nei Malthuso paradigmoje, žmonių išsivysčiusiose šalyse nuolat mažės, kad visuomenė taps senesnė. Jeigu 1990 m. vieną pensininką išlaikė beveik du dirbantieji, dabar jų teliko 1,6, o 2050 m. šis santykis bus toks, kad vienas dirbantis turės išlaikyti vieną pensininką.
Iškalbinga? Būtent todėl ir buvo pradėtas perėjimas prie privataus kaupimo sistemos, kad valstybinis draudimas suteiktų žmogui tik minimumą, o visą kitą jis sukauptų pensijų fonduose.
Ir štai dabar naujas iššūkis – krizė. Karieta, kuri braškėdama važiavo ekonomikos pakilimo metu, dabar beviltiškai stringa. Dirbančiųjų pajamos ėmė smarkiai mažėti, mažėja ir pačių dirbančiųjų, tad kaip išlaikyti žmonėms įprastas garantijas?
Skolintis jau nebegalime, nes tuomet dirbantieji, kurių būtų vis mažiau, dirbtų kreditoriams, kurių būtų vis daugiau, o ne tiems, kam skirta sistema – pensininkams. Įmokų didinimo variantą irgi reikia atmesti kaip provokaciją, gilinančią krizę, nušluojančią iš Lietuvos paskutines konkurencingas darbo vietas. Išmesti iš „Sodros“ dalį apdraustųjų irgi neatrodo teisinga. Ar turime pakankamai didelę širdį, kad galėtume spręsti, ką galime palikti be pažadėtos socialinės išmokos?
Be to, visi „Sodros“ lopymo variantai atrodo pakenčiami tol, kol tikiesi, kad ekonomika smuks kokiais 5, na, iš bėdos 9 procentais. Bet kai suvoki, kad krizė gali lemti kur kas gilesnį ir ilgesnį susitraukimą, supranti lopymo variantų bergždumą.
Kas, jei kritimas bus 20, 30, o jei užsitęs dešimtmečiui ir pasieks 50 procentų?
Čia nei prisiskolinsi, nei išsiversi su didėjančiomis įmokomis. Kas belieka? Skelbti karą, plėšti, vogti? Jeigu piliečiai norėtų žūtbūt gauti jiems priklausančias išmokas, gal duotų savo valdžiai palaiminimą – tokiems „teisingumo“ karams? O jei ne karas, negi tada turėsime susipjauti tarpusavyje? Juk ir mažiau valgydami, ir susispaudę gyvendami, galime likti oriais žmonėmis. Susispausime ir išgyvensime. Kaip gyvenome sovietmečiu, kaip mūsų protėviai gyvendavo karo ir maro akivaizdoje.
Tik ar mokėsime nešti solidarumo vėliavą tada, kai ji reiškia ne tik gauti, bet ir paaukoti?
Dauguma žmonių prisiderina prie aplinkybių, apmalšina norus ir išlaidas. Dirba daugiau, gauna mažiau, stengiasi, kad tik jų produktai, paslaugos liktų reikalingi. „Jei būsime lankstūs, – sako ekonomistai, – išgyvensime“.
Taip, mūsų gamybos ir paslaugų sektorius pasirodė lankstus, dešimtys tūkstančių žmonių liko be darbo, kiti kilniai nutarė susimažinti algas, kad tik nieko nereikėtų atleisti.
Lankstumo trūksta tik vienam sektoriui – valdiškam. Sumažinti biudžetą bus sunku, bet įmanoma, tačiau sumažinti „Sodros“ biudžeto apskritai neišeina. Nelanksčioji grandis. Jos išmokos apibrėžtos absoliučiais skaičiais – šimtais ir tūkstančiais litų, gavėjų skaičius nuolatos auga. Pajamos mažėja. Žirklės. Bomba. Nuodai.
Jeigu „Sodros“ išmokų gavėjai žūtbūt norės, kad nepaisant visuotinio susitraukimo, jiems būtų mokama „iki lito, tai, kas priklauso“, valdžia, neturėdama pinigų, arba vėluos mokėti, arba paleis pinigų spausdinimo presą.
Tuomet žmogus gaus savo pensiją, tačiau ji tuoj pat neteks įprastos perkamosios vertės, o kartu su ja nuvertės ir santaupos bei visa kita. Iškils indeksavimo klausimas. Totalus nuskurdinimas, stichiškas perskirstymas ir chaosas. Krizė taps permanentine būsena.
Tam, kad to nebūtų ir kad „Sodrą“ galėtume vadinti sistema, o ne bomba, reikia sisteminių pertvarkų. Logiškiausias jų – susieti visas išmokas su realiomis „Sodros“ pajamomis, šiuo atveju žmogui būtų garantuota dalis „Sodros“ pyrage, kuri galėtų keistis, priklausomai nuo realių įplaukų ir tokių, kaip jis, gavėjų skaičiaus.
Galima ir suskirstyti „Sodros“ pyragą į sluoksnius, pagal šiuo metu galiojančius tarifus – vienas pensininkams, kitas – motinoms, trečias – invalidams, ketvirtas – ligoniams.
Dabar šių tarifų nesilaikoma. Jeigu pereitume prie išmokų susiejimo su tarifu ir realiomis pajamomis, pensijos būtų didesnės, o ne mažesnės. Jeigu ekonomika toliau trauktųsi, jos šiek tiek sumažėtų. Užuot gavęs 850 lt, žmogus gal gautų 820 lt, tačiau jie būtų tokie pat vertingi, kaip vakar. Bazinė pensija visiškai nesikeistų, o papildoma pensijos dalis pagal ketvirčio rezultatus būtų šiek tiek koreguojama.
Tai atrodo revoliucinga tik iš pirmo žvilgsnio. Ilgainiui visi priprastų prie tokio svyravimo, be to, politikai būtinai numatytų kokius nors kompromisus, kurių čia nesiūlau, kad svyravimus šiek tiek išlygintų. Svarbiausias rezultatas – visam pasauliui pasakytume: mes gal ir „biedni, bet teisingi“. Gyvename pagal galimybes. Visada suvesime galą su galu. Jokie įsipareigojimų nevykdymai mums negresia. Svarbu, kad kartu su „Sodra“ savo lankstumą bei solidarumą įrodytų ir valstybės tarnautojai.
Taip pertvarkyta „Sodros“ sistema taptų vėl gyvybinga. Ji taptų sistema, nes galėtų adaptuotis prie bet kokių demografinių ir socialinių pokyčių ir liktų ištikima joje įrašytiems solidarumo ir teisingumo principams.
Neatsitiktinai labai panašus modelis buvo pirmuose „Sodros“ pamatuose: kuriant „Sodrą“ 1995 metais buvo numatyta, kad pensija priklauso nuo tuo metu apdraustųjų žmonių pajamų vidurkio. Spėkite, kas nutiko su teisingu principu? Rusijos krizės metu, išsigandusi laikino pensijų sumažėjimo, šį vidurkį buvo imta nustatinėti Vyriausybėje.
Bismarckas yra pasakęs, kad „politika yra menas daryti įmanomą“. Žinant jo įžvalgumą ir smarkų būdą, galima spėti, kad jis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje suvienytoje Europoje išleistų direktyvą, įpareigojančią susieti socialines išmokas su realiomis galimybėmis.
Bismarckas baustų tuos, kurie prisidengdami demokratija norėtų ir toliau gyvent pagal principą „po manęs nors ir tvanas“. Galime laukti, kol Europoje atsiras kas nors, priimsiantis sprendimą už mus ir atsiųsiantis mums direktyvą. Bet galime susitvarkyti ir patys, ir Europai parodyti solidarumo bei sveikos gyvensenos pavyzdį.
Kiekvieną atskirai paimtą pensininką, kritikuojantį tokį pasiūlymą, galima suprasti. Jis norėtų, kad būtų taupoma kitų sąskaita – pas kaimynus, valdžioje, turtingesniuose namuose. Jis nemato, kaip tie keliasdešimt litų, kuriuos jam siūloma paaukoti, jei nebus surenkamas „Sodros“ biudžetas, gali išgelbėti Lietuvą. Jis netiki, kad tie litai gali tapti nuodais. Juk tai be galo maža dozė! Eiliniam pensininkui neatrodo, kad galima ja apsinuodyti. Tačiau kai tuos litus padaugini iš visų „Sodros“ gavėjų skaičiaus, jie kaip mat tampa nuodu, provokacija, kvietimu gaminti pinigus iš oro.
Juk paskui gali būti gėda, kai paaiškės, kad dėl tų 30 litų išlėkėme į orą visi.