„Susiliejimas“. Toks jautrus, tiesa, kiek dviprasmis žodis mirga Darbo partijos ir socialliberalų pranešimuose apie būsimą vidurio jėgų vienijimosi ceremoniją.
Gal šiuo atveju labiau tiktų kitas žodis – „kraujomaiša“? Juk jungtuvėms rengiasi labai artimi politiniai giminaičiai.
A.Paulauskas ir V.Uspaskichas į didžiąją politiką įžengė taip stipriai susikibę, kad net ir dabar ne visai aišku, kuris iš jų buvo tėvas, o kuris – sūnus.
Permainingo šalies politinio gyvenimo audros, žinoma, ne kartą temdė ir šiai porai padangę. Tačiau net ir kritiškiausiomis akimirkomis būdavo aišku – pasipyks ir vėl apsikabins.
Kas be ko, politikoje įprasti žmonių santykių principai tarsi ir negalioja. Juk čia įprasta, kad glėbesčiuojasi net aršiausi priešai. Todėl natūralu, jog nesėkmingai mėginę laimės ieškoti atskirai, artimi giminės pagaliau vėl prisiglaudžia vienas prie kito.
Be to, kaip kitaip į didžiąją politiką grįžti be jos džiūstančiam A.Paulauskui ir vos kvėpuojančiai jo partijai? Tik įsikibus į stipresniojo ir didesniojo skverną.
2004 metais buvo atsiremta į tvirtą A.Brazausko petį, o dar anksčiau, 2000-aisiais, į vadinamosios Naujosios politikos viršūnę užkopta ne be tuomečio tautos numylėtinio R.Pakso pagalbos.
Gal išdidaus atsiskyrėlio nenorinčiam vaidinti A.Paulauskui vėl pavyks pakilti aukštyn, puolus į artimo politinio giminaičio glėbį?
O jeigu nepasiseks? Tada, norint neužmiršti didžiosios politikos senbuvio, teliktų įsijungti televizorių. Ten publikos dėmesiu mėgaujasi ir vyro reitingus augina J.Paulauskienė.