Ant vienos svarstyklių lėkštės stumdosi gamintojas, perdirbėjas ir prekybininkas, kitoje – desperatiškai rankomis mostaguoja vartotojas. Jis norėtų gauti Lietuvos kaime pamelžto pieno, čia pat paskerstos kiaulės mėsos, naminės duonos, darže užaugintų morkų, burokėlių, svogūnų. Tačiau prekybos centruose mūsų vartotojui brukama iš Prancūzijos atvežta kiauliena, daržovės iš Ispanijos, vaisiai iš Brazilijos, pieno produktai iš Italijos.
Rinkos analitikai pripažįsta: galutinis Europos vartotojas už maisto produktus prekybos centre sumoka penkiagubai nei jam kainuotų perkant tiesiogiai iš ūkininkų.
Dėl mažų žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų ties bankrotų riba atsidūrę Lietuvos ūkininkai mostaguoja šakėmis prieš savus ir Europos Sąjungos valdininkus. Šią savaitę Strasbūre vykusioje Europos Parlamento plenarinėje sesijoje konstatuota, jog didieji prekybos tinklai naudojasi savo perkamąja galia, nustatydami tiekėjams neleistinai mažas kainas ir taikydami, jų atžvilgiu, nesąžiningas sąlygas. Europarlamentarų nuomone, šiuo metu itin svarbu taikyti maisto produktų rinkos reguliavimo priemones.
Kai kuriais atvejais gamintojo ir vartotojų mokamų kainų skirtumo neįmanoma pateisinti su gaminio perdirbimu, platinimu ir pardavimu susijusiomis išlaidomis. Pavyzdžiui, prieš 50 metų Europos ūkininkai gaudavo maždaug pusę mažmeninės maisto prekės kainos, tačiau šiandien ši dalis gerokai mažesnė. Jungtinėje Karalystėje ji siekia 7 proc., o Prancūzijoje – 18 proc. (pavyzdžiui, Lietuvoje 2008 m. pieno „kainos pyragas“ paskirstytas taip: 46 proc. – perdirbėjui, 28 proc. – ūkininkui, 15 proc. – valstybei ir 11 proc. – prekybininkui). Duonos mažmeninio platinimo kaina gali net 30 kartų viršyti supirkimo kainą, nors ūkininkai dažniausiai gauna tik apie 8 proc. galutinės mažmeninės kainos.
Pasak EP narių, vartojimo bei gamintojo kainų atotrūkį nulemia vis didesnė visos maisto produktų tiekimo grandinės koncentracija, produktų perdirbimo apimtis ir su kitomis išorės sąnaudomis susijęs kainų augimas, taip pat spekuliacija žemės ūkio produktais.
Daugelis maisto sektoriaus mažų ir vidutinio dydžio įmonių itin pažeidžiamos, ypač jeigu jos priklauso nuo vienos didelės įmonės. Stambios maisto produktų tiekimo grandinės įmonės dažnai naudojasi padėtimi, kai keletas tiekėjų tarp savęs varžydamiesi siūlo kuo mažesnę kainą, todėl mažos įmonės, norėdamos likti versle, mažina išlaidas ir gauna mažesnį pelną, taigi mažiau mokama ūkininkams.
EP nariai įsitikinę, kad ES ir jos šalys turi vengti visiško maisto rinkos liberalizavimo, kadangi taip būtų paskatinta tolesnė koncentracija. Europarlamentarų nuomone, šiuo metu itin svarbu taikyti rinkos reguliavimo priemones.
Jie ragina uždrausti pardavinėti maisto prekes mažesnėmis už sąnaudas kainomis, taip pat aktyviau imtis veiksmų prieš kitą konkurencijos dėsnių neatitinkančią praktiką bei piktnaudžiavimą dominuojama padėtimi rinkoje. Europos Komisijai siūloma atlikti rinkos koncentracijos ir kartelinių susitarimų sudarymo mažmeninės prekybos sektoriuje tyrimą, o neteisėtų veiksmų atveju pritaikyti atitinkamas sankcijas.
Deputatai ragina šalių ir Europos konkurencijos tarnybas tirti ir vertinti vartotojų kainas bei užtikrinti, kad būtų paisoma konkurencijos taisyklių. „Sumažėjusios kainos iš karto turi būti pritaikytos vartotojui, o padidėjusios kainos – kuo skubiau pritaikytos gamintojui“, – pabrėžia EP nariai.
Jie pritaria Europos Komisijos sprendimui parengti veiksmingą Europos rinkos stebėsenos sistemą, kuri įgalintų registruoti kainų tendencijas ir gamybos priemonių išlaidas, taip pat užtikrintų didesnį rinkos skaidrumą. Jie taip pat siūlo sukurti viešą elektroninę Europos duomenų bazę, kurioje būtų skelbiamos referencinės produktų ir gamybos priemonių kainos, taip pat informacija apie elektros energijos ir nuomos kainas, darbo užmokesčio dydžius, mokesčius ir muitus visoje Europoje.
„Strategiškai svarbu užtikrinti, kad Europa visapusiškai apsirūpintų savo maisto produktais“, – pažymi EP nariai. Jie kviečia „ES lygmeniu numatyti krizines kai kurių pagrindinių maisto produktų atsargas ir jas sandėliuoti, kaip tai daroma su naftos produktais.“
Tuo tarpu Briuselyje vykstančiame ES Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdyje svarstoma, kokiomis priemonėmis padėti Europos pieno gamintojams. Remiantis statistikos duomenimis, pieno gamyba ES sumažėjo 5 proc. palyginti su nustatytu kvotos lygiu, o pieno kainos nukrito ir tebekrinta visose be išimties šalyse. Praėjusių metų gruodį vidutinė ES pieno supirkimo kaina siekė 32 eurocentus (Lietuvoje – 21,5 eurocento), o šių metų vasario mėn. nukrito iki 30 eurocentų (Lietuvoje – iki 19 eurocentų). Teigiama, kad tokia kaina yra 20–30 proc. mažesnė už savikainą.
Gerų naujienų nėra ir dėl eksportuojamų produktų rinkų: pernai sviesto pardavimas sumažėjo 30 proc., nugriebto pieno miltelių – 10 proc., o sūrių – 8–10 proc. Šiuo metu didėja tik nenugriebto pieno miltelių eksportas, tačiau jų kaina nėra didelė.
Tokioje kritinėje padėtyje nepadeda ir rinkos valdymo priemonės. Intervenciniai sviesto pirkimai jau išnaudoti, o eksporto grąžinamosios subsidijos per mažos, kad pieno produktai taptų konkurencingi.
ES žemdirbių savivaldos organizacijos pieno sektoriaus padėčiai pagerinti siūlo pratęsti intervencinius pirkimus, intervencinę kainą nustatyti pagal mažiausią, pratęsti privataus saugojimo laiką, nustatyti tokį eksporto grąžinamųjų subsidijų lygį, kad ES gaminami ir eksportuojami pieno produktai kitose rinkose būtų konkurencingi, remti kooperaciją, sureguliuoti santykius tarp pieno grandinės partnerių.
Po ES žemės ūkio komisarės Marianos Fišer Boel susitikimo su Airijos žemės ūkio ministru Brendanu Smitu pasigirdo siūlymų skirti 1,5 mlrd. EUR pieno sektoriui iš nepanaudotų 5 mlrd. EUR ES žemės ūkio biudžeto lėšų. Lietuvai galėtų atitekti apie 15 mln. EUR parama.
Oficialiai paskelbta, jog 2009 m. ES biudžetas yra 116 mlrd. EUR (ši suma sudaro 1 proc. ES sukuriamo turto, arba 235 EUR kiekvienam gyventojui). Šiemet numatytos tokios investicijų kryptys: 44 proc. lėšų bus skirta konkurencingumui ir sanglaudai, 43 proc. – žemės ūkiui ir aplinkosaugai, likę pinigai – išorės politikai, administracinėms išlaidoms, teisingumo ir pilietybės sričiai.
ES Žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų tarybos sesijoje pristatydamas situaciją Lietuvos pieno sektoriuje žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius kalbėjo, jog „rinkos ekonomikos sąlygomis reguliuoti ar daryti įtaką rinkos dalyvių santykiams sunkiai įmanoma. Todėl Lietuva yra itin suinteresuota, kad būtų sparčiau įgyvendinamas Europos Komisijos komunikato „Dėl maisto produktų kainų Europoje“ veiksmų planas, parengti nauji ar dabar veikiančių teisės aktų pakeitimų projektai.
Veiksmų plane siūlomos priemonės ir instrumentai maisto tiekimo grandinės funkcionavimui gerinti turi būti įgyvendinti kaip galima greičiau.“
Birželio mėn. vyksiantys rinkimai į ES parlamentą gali būti puiki proga pagaliau pasiekti, kad aukščiausiu lygiu būtų sureguliuoti žemės ūkio produktų gamintojo, perdirbėjo ir prekybininko santykiai vadinamojoje grandinėje nuo lauko iki stalo. Politinės valios potencija pritvinkę ir mūsų šalies gamintojai, ir vartotojai. Tik reikia koncentruoti dėmesį esminėms permainoms.