„Norėčiau būti BUFETAS“, - atvirai prisipažinau, kai ir manęs to paklausė. „Bufetų turime užtektinai, - nusivylė naivesni anketos skaitytojai. - Nebent būtų senovinis, iš raudonmečio, brangus kaip atminimas“... Nuovokesni iškart sumojo, kur čia šuo pakastas, ir ėmė atsargiai teirautis, kodėl nenorėčiau būti pats Gatesas.
„To betrūko! - atšoviau. - Šitas Billas per 12 mėnesių neteko 18 mlrd. dolerių! Iš kur tiek paimčiau?“ Deja, tuo metu dar nežinojau, kad Buffettas, su kuriuo norėjau glaudžiai susitapatinti, prarado jų net 25 milijardus!
Nebeliko nieko, kuo norėtume būti. Subliūško net Rusijos oligarchai,
kaip rašė poetas, “zlataja cep' na dube tom” (auksinė grandinė ant ąžuolo to – rus.)
apsiblausė ir šiemet nė vienas iš jų nepateko į elitinį turtingiausių pasaulio žmonių
dvidešimtuką!
Tačiau klausimas „Kuo norėtumėte būti, jei ne savimi?“ krizės sąlygomis tapo dar aktualesnis. Europranašas Glaveckas norėtų būti Berankis, todėl teniso kortuose prakaitavo net per Kovo 11-ąją. Vitas Tomkus norėtų būti Dūmas (tėvas ir sūnus kartu), todėl nenuilsdamas pliekia istorijas apie tris muškietininkus po dvidešimties metų ir gal net gaus Pulitzerio premiją, jei nebus giljotinuotas - mat šio žurnalisto galvos, pasak jo paties, „reikalauja vis daugau Soroso išlaikytinių“.
Nėra čia ko tuo stebėtis, juk Lietuva pasaulyje plačiau žinoma ne kaip šalis, kurioje laikinai įsikūrusi Europos kultūros sostinė, bet kaip kanibalo Lekterio gimtinė...
Frontininkas Paleckis norėtų būti šarvuotis Potiomkinas, bet čia jau ne politika, o klinika, todėl jo anachronistinių norų plačiau nekomentuosiu.
Andrius Kubilius norėtų pasikeisti vardą ir pavardę - jei vadintųsi Barrackas Obama, tada galėtų ramiai dėl visko kaltinti buvusią valdžią ir net jei nepasiūlytų jokio krizės įveikimo plano, vis tiek reitingai kiltų kaip ant mielių. Dabar pasiūlė, o reitingas nukrito! Quod licet Jovi, non licet bovi...
Įspūdingam skaičiui Lietuvos piliečių - velnio tuzinui - vyriausiasis rinkimininkas Zenonas leido NORĖTI BŪTI šalies prezidentais. Romanovui neleido, nors šis ir šoka gražiausiai, ir „Žalgirį“ remia, ir lenko korta nemosuoja kaip koks Tomaszewskis.
Niekuo kitu, tik savimi norėtų būti Juozas Statkevičius. Dabar jis rašo naują bestselerį „PIN kodas“ ir pagaliau atskleis, kodėl toks Pinkevičius išsiskyrė su tokia Valentaite, kurią svajonių sukirpėjas aprengė taip gražiai, kad bankrutavo net „Ranga IV“. Sakoma, nuotakos suknelę buvo „penkiais ratais apsivijęs voratinklis“, esą todėl santuokoje jiedu pragyveno tik penkis mėnesius.
„Bet mano alibi tvirtas“, - pareiškė svajonių Juozas, tarsi kas nors tuo abejotų...
Anglijoje vienas statybininkas padavė skelbimą į laikraštį, kad parduoda priekabią žmoną: „Be mokesčių, be techninės apžiūros. Labai didelės eksploatavimo išlaidos, truputį parūdijusi“. Ir sulaukė nemažai potencialių pirkėjų skambučių!
Galėjo ir mūsiškis statybų pilotas, užuot ėjęs lengviausiu - skyrybų - keliu,
pasekti minėto brito pavyzdžiu. Skelbimo tekstą kiek pakoregavęs pagal vietines realijas
(vietoj „parūdijusi“ derėtų rašyti „aptraukta voratinkliais“), žiūrėk,
būtų nemažai užsidirbęs! Bet net krizės sąlygomis lietuviai neparodo
jokio išradingumo.
Visiems dzin, tik Valinskui ne. Nors jo statytinis
Antanas Nedzin Seime tyli kaip žuvis ir tuo išreiškia kietą savo
poziciją, bet Arūnas šneka už visus šešis nulius. Neseniai prisipažino,
kad tada, kai vyriausiąjį etikos procedūrininką Salamakiną pasiuntė
velniop, nenorėjo nieko blogo - tiesiog supainiojo adresus. Dabar nė
pats Salamakinas nežino, kur jis yra pasiųstas.
Vyriausiasis šalies buhalteris Šemeta kovo 13-ąją, penktadienį, per
pilnatį, pasirašė sutartį su Europos investicijų banku dėl 3,9 mlrd.
litų paskolos. Tai 10 kartų mažiau, negu per metus prarado Gatesas, ir
bent 13 kartų mažiau, negu nuskurdo Buffettas.
Todėl dabar į klausimą „Kuo norėčiau būti, jei ne savimi?“ atsakau: pilnaties Šemeta. Verčiau
mažiau gauti, negu daugiau prarasti, kaip sako išminčiai.
Dar norėčiau įsitaisyti į LEO LT valdybą ir kad po penkių mėnesių (kaip
Pinkevičius Valentaitę) mane atleistų su ketvirčio milijono išeitine
kompensacija. Galėčiau raštu pasižadėti, kad tikrai niekada negrįšiu...
Eidami šitokiu įdarbinimų ir atleidimų su solidžiomis kompensacijomis
keliu, labai pagerintume piliečių materialinę padėtį. Deja, kas
leidžiama Jupiteriui (šiuokart Spėčiui su grupe draugų), tas neleidžiama
jaučiui (šiuokart Darbo biržos gausėjančiam kontingentui). Štai kokią
rinkiminę programą siūlau visiems 13 kandidatų į prezidentus. Kas
pirmas ją pasigaus, neapsigaus.
Tiesiai iš krizės bufeto
Krescencija ŠURKUTĖ