Dažnai itin reikšmingai vartojame žodį - „kultūra“. Šis žodis nusako žmonių bendrabūvį ir tarpusavio santykių pobūdį. Taigi už šio žodžio slypi savitą pasaulį kuriantis žmogus. O tai jis daro kryptingai. Koks tad yra žmogaus kūrybos ir susibuvimo bendruomenėje tikslas?
Benediktas XVI atkreipia „kultūros“ žmonių dėmesį į Bernardinų kolegijoje gyvenusių žmonių pagrindinį tikslą: „Quarere Deum“ – „Ieškoti Dievo“. Vienuoliu tampa žmogus, kurio pagrindinis ir vienintelis gyvenimo tiklas, o taip pat ir pobūdis – ieškoti Dievo.
„Jie norėjo nuo neesminių dalykų pereiti prie esminės tikrovės, to, kas iš tikro yra svarbu ir patikima“, - toliau dėsto Benediktas XVI.
Ieškoti Dievo, reiškia surasti patį tikrovės pamatą ir išsivaduoti nuo į nebūtį suvirstančios kintamybės gniaužtų. Dievas yra vienintelė verta „naujovė“, dėl kuriuos žmogus užsideda išsižadėjimo, arba trijų įžadų – paklusnumo, neturto ir skaistumo – rūbą.
Labai sunku šį žingsnį suprasti žmogui, kuris yra paskendęs žemiškų malonumų skanavimo baliuje. Pavyzdžiui, esu ne kartą sutikęs žmonių, kurie tvirtina, jog skaistumas yra prievarta, o lytinio poreikio tenkinimas – būtinybė.
Jiems – taip. Bet jie nežino, kaip yra gera gyventi klūpint prieš Dievo ikoną savyje. Tyra širdis – yra jokiam žemiškam malonumui neprilygstama palaima. Tyra, paklusni ir šio pasaulio daiktų nevertinanti širdis alsuoja pačia Kūrėjo tikrove ir patiria mylintį Jo dėmesingumą.
Kokie yra baisūs šio sekmadienio Evangelijos skaitinio metu tariami žodžiai!
„Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu” (Jn 8,54-55). Iš tiesų, galima daug kalbėti apie Dievą, Jį išpažinti; tačiau, pasirodo, galima Jo visiškai nepažinti ir nebūti išganytu.
Dievo ieškojimas ir yra Dievo pažinimo laidas. Ne tik vienuolio, bet ir kiekvienam krikščioniui tikėjimo galia vykdomas Dievo ieškojimas yra būtina ir nuolatinė būsena.
Quarere Deum – tai savižina apie save patį, pasaulį ir Kūrėją. Ieškau, nes neturiu; surandu, bet laiko ir daiktų kisme vėl prarandu; ir vėl Jo ieškau giliausiame savo širdies lūkestyje. Turiu prisipažinti, kad šiame pasaulyje nėra mano Mylimasis nėra man Vienintelis, su kuriuo aš būnu. Mane atitraukia šiame pasaulyje neišvengiamai mane surišantys patys įvairiausi, kad ir net patys kilniausi dalykai. Bet jie – nėra tas Vienintelis Būtinasis ir mane Mylintis Dievas.
Ir vis dėlto jeigu Dievas nėra mano Vienintelis tikrasis gėris, kurį aš renkuosi kaip būtiniausiąjį gėrį, tai Jis nėra „mano” Dievas iš viso. Nes aš nestoviu ant Dievo kaip manosios kūriniškos būties pamato. Ir aš Dievo nepažįstu tikraja šio žodžio prasme.
Būtent ant šio pamato paieškos ir kūrėsi Vakarų žmonių bendrabūvis, vadinamas „krikščioniškaja kultūra”.
O ar dabar mes atpažįstame Dievą kaip savo gyvasties ir bendrabūvio pamatą? Ne. Žinia, Vilnius šiais metais yra vadinamas Europos kultūros sostine. Šiuo projektu siekiame kažką išmoningo sukurti, išgarsinti sostinę ir pritraukti daug turistų. Taigi galime iš arti pasižiūrėti, kokios brangios savasties trokšta šių laikų žmonės. Praeities paveldo ir šiuolaikinių „vamzdynų”. Viskas. Liūdesys ir skurdas.
Quarere Deum – nėra Vakarų žmonių bendrabūvio ir bendravimo pagrindas plačiaja prasme. Tačiau vienuolynuose, parapijoje, įvairiose bendruomenesė, šeimose – Dievas išlieka ieškomiausia savastis ir brangiausias gyvenimo pamatas. Ieškokime Jo, nes kiti keliai yra niekingi.