Jei kam iš gėdos rausta žandai dėl karališkųjų didenybių, kurios ta proga rengiasi aplankyti Vilnių, gali nusiraminti – ištvėrė jų didenybės restorano „Ida Basar“ virtuvės viražus V.Adamkaus priėmimuose, ištvers ir iškilmes dulkiname Valdovų rūmų kieme.
Valdovų rūmų pabaigtuvės svarbesnės mums patiems ir reikalauja gilaus žmogiško supratimo. Aišku, kad krizė, kad biudžete pinigų katastrofiškai trūksta, tačiau tą sumą, kurios reikia darbams pabaigti, Vyriausybė tikrai surastų, jei ne keletas „jeigu“.
Šiandienė valdžia, kurios amžiaus vidurkis, ko gero, nesiekia net 50 metų, mąsto paprastai: praeis sunkmetis, atsiras pinigų, tada ir pabaigsime tuos Valdovų rūmus dailinti.
Logiška! Ypač kai tokį sprendimą priima konservatoriai, kurie niekada nebuvo statytojai. Jiems arčiau prie širdies ką nors griauti ir ieškoti priešų.
Jei ne socialdemokratų patriarchas A.Brazauskas, karališkąsias jų didenybes Lietuvos valdžia, ko gero, priiminėtų „SOS vaikų kaime“, o Prezidentūroje būtų vaikų namai.
Beveik prieš du dešimtmečius vyko mūšis, kam atiteks tuomet prabangiausias Vilniaus pastatas – menininkai tempė į save, V.Landsbergis pasiūlė perduoti vaikų namams, o A.Brazauskas atkakliai kovėsi, kad rūmuose įsikurtų nepriklausomos Lietuvos valstybės Prezidentūra.
Taigi ji yra pirmasis statytojo A.Brazausko paminklas. Valdovų rūmai būtų antrasis. Būtent to konservatoriai politikos patriarchui iš tikrųjų pavydi.
Tačiau vieno dalyko A.Kubilius gal ir nelabai supranta. Vieša paslaptis: A.Brazausko sveikata jau nelabai kokia, todėl ir žemus jausmus būtų galima atidėti į šalį.
Nežinia, kaip į tokį Vyriausybės sprendimą sureaguos ir didysis Valdovų rūmų mecenatas, pats daug aukojęs ir organizavęs išeivių paramą šiai statybai Juozas Kazickas. Perkopęs per 90, išgyvenęs dvi tremtis ir svajojęs įžengti į Lietuvos valdovų rūmus per Lietuvos tūkstantmečio minėjimą, kaip jis sutiks žinią, jog pastatas konservuojamas neribotam laikui?
„Visi mes turime šimtus neįgyvendintų svajonių, vilčių ir praradimų! O kai sunkmetis, nėra ko švaistytis“, – taip Lietuvoje šiandien galvoja dažnas.
Tačiau mūsų seneliai, tėvai ir per karus, marus, tremtis sugebėdavo ir Kalėdoms eglutę pasipuošti, ir margutį Velykoms nusidažyti. Iš paskutiniųjų. Kad sieloje būtų šviesiau. Ar dabar tikrai atėjo toks laikas, kad turime lyg sraigės sulįsti į kiautą?
Būtų lengviau advokatauti Valdovų rūmų entuziastams, jei pats A.Brazauskas nedarytų lemtingų klaidų. Šimtą milijonų litų jis tiesiog išlupo iš G.Kirkilo Vyriausybės praėjusią vasarą. Tų lėšų Valdovų rūmams užbaigti užtektų su kaupu.
Kur dabar tie 100 milijonų litų? Jie sumerkti į balą, aiškiau sakant, į nacionalinį stadioną, kur darbai nuo tos milijonų injekcijos beveik nepajudėjo iš vietos.
Be to, ir Valdovų rūmų statybas atakuoja nauji įtarimai: esą naudotos per brangios medžiagos, išlaidaujama įsigyjant įvairias interjero puošmenas, statybininkai esą lupa nežmoniškai.
Jei galima mažiau išlaidauti, taip ir reikėtų daryti. Gal rūmų statytojai, ilgus metus turėję garantuotą darbą, galėtų padirbėti už minimumą?
Atsisakyti galima visko – ir Valdovų rūmų, ir Tūkstantmečio šventės, ir kultūros sostinės renginių, koncertų, knygų, teatrų, sporto varžybų.
Jau šį trečiadienį Vilniuje galėjo klegėti tūkstančiai krepšinio aistruolių. „Lietuvos ryto“ krepšinio komanda buvo iškovojusi teisę rengti Europos taurės finalų rungtynes Vilniuje.
Bet Vyriausybė neskyrė pinigų. Būtų pilnos arenos žiūrovų, pilni viešbučiai sirgalių ir pilni barai švenčiančių pergalę.
Būtų! O yra spengianti tyla.
Krizę galima pralaukti. Ji kada nors baigsis. Bet ar pro šalį nepraeis ir gyvenimas?