Šis įvaizdis suklestėjo viduramžių riterių kultūroje - tai Chretieno de
Troyes Percevail, le Conte du Graal (1181-1191), Roberto de Boron
trilogija, vokiečių Wolframo von Eschenbacho Parzival (1205-1215).
Apie šv. Gralį pasakojama ir vadinamosiose karaliaus Artūro (Anglija)
legendose. Vėliau šią temą, tik jau gnostiniame kontekste, plėtojo
katarų (albigiečių), pseudokrikščio-niškosios sektos literatūrinė
tradicija.
Europos menui atsitraukiant nuo religinių šaknų, įsigalint laicizmui, ši
tema buvo primiršta, tačiau ir vėl atgijo romantizmo epochoje (Wagnerio
operos „Lohengrinas“ ir „Parsifalis“). Po jos sekė degradacija -
pseudomistikos banga. Tai ir teosofai, ir Rericho sekėjai, ir netgi
ankstyvasis fašizmas su arijiškų šaknų ieškotojais. Mūsų laikais šis
žanras ypač suklestėjo kaip komercializuoto, dirbtinai sukonstruoto
pseudomeno atšaka - tai „Da Vinčio kodas“ su visokiomis atmainomis ir
holivudinė produkcija.
Iš visų šių gausių tekstų ryškėja štai kas: literatūrą apie šv. Gralį
galima suskirstyti į tris dalis: ikikrikščioniškoji, po to
krikščioniškoji - esminė linija ir pseudomistinė. Ikikrikščioniškoji
tradicija yra mažiausiai ištyrinėta. Ji labiausiai siejama su
keltiškąja mitologija - tai gausybės rago, stebuklingojo Keridveno
katilo (savotiškas gausybės rago variantas, galintis pamaitinti ir net
išgydyti daugybę žmonių) ir kiti įvaizdžiai.
Įsidėmėtina Katalikų Bažnyčios pozicija šiuo klausimu - neuždedamas
nihil obstat antspaudas, bet ši senovinė legenda vis dėlto neatmetama.
Ypač aktuali ši tema pasidarė XIII amžiaus pradžioje. Tai buvo metas,
kai ne tik Bažnyčioje, bet ir už šventoriaus, gatvėse, vyko karšti
ginčai dėl Kristaus esimo Eucharistijoje, dėl transsubstanciacijos
slėpinio - duonos ir vyno virsmo Kristaus kūnu ir krauju. Kaip tik tuo
metu pasirodė „Šv. Gralio ieškojimai“ (Queste de Saint Graal) - menine
forma perteiktas teologinis traktatas, parašytas nežinomo cistersų
vienuolio. Šis tekstas yra vertinamas būtent už teologinę kryptį, nes
ankstesniuose tekstuose vyravo kurtuazijos. Jame itin ryškus yra
apsivalymo, skaistos motyvas. Šv. Gralio tema krikščioniškoje
tradicijoje egzistuoja tarsi paralelinis tekstas, atspindintis gana
ilgą ir sudėtingą laikotarpį - perėjimą iš pagonybės į krikščionybę.
Archajiškiausių, senesnių už keltiškuosius ir kitus, pėdsakų galima
ieškoti senojoje baltiškoje - praindo-europietiškoje kultūroje
apskritai ir Rasos hermeneutikoje konkrečiai (žr. A.Patackas, Rasa,
Krantai, 1990, nr. 6-7; www.vydija.lt/straipsniai/Rasa). Jau patys
pirmieji tyrimai davė neįtikėtinai perspektyvių rezultatų.
Iš tikrųjų kaip Eucharistija yra giliausioji krikščioniškojo pasaulio
vertybė, taip Rasos slėpinys (ir indoeuropinė paparčio paslapties
tradicija apskritai) yra ikikristinio pasaulio šventybė. Šių abiejų
slėpinių esminė tema - nemirtingumas, amžinybės siekimas. Tačiau Rasos
žmogaus, Rasos epopto įgyta vyda tik žada nemirtingumą, o krikščionybė
per Kristų kaip Dievažmogį šį pažadą įvykdo, įbūtina: „Aš esu alfa ir
omega. Kas seks mane, nemirs per amžius“. Taigi alfa ir omega, pradžia
ir pabaiga. Kurgi toji pradžia?
Žodžio gralis etimologija labai įvairi, tačiau galima išskirti keletą
linijų. Tai visų pirma, kaip jau minėta, taurė - lot. gradalis (sen.
prancūzų kalboje Graal, Gral ar Greal, Greel, angl. Grail). Kitas jo
kilmės variantas iš gr. .... (krater) - katilas, kuriame maišomas
vynas su vandeniu. Taigi, taurė. Tačiau svarbiausia, kad ši taurė
(ragas) yra su anga dugne, t.y. ji bedugnė (plg. krater - vulkano
viršūnė, anga į požeminį pasaulį, dauba, į kurią suteka upeliai). Taigi
joje esantis turinys, jos vidinė esatis yra neišsenkama, begalinė (plg.
su gausybės ragu, kuris irgi yra neišsenkamas, stebuklingu būdu nuolat
pasipildantis). Taigi, taurė su anga į anapus, taurė kaip esminės,
anapusinės esaties, šventosios esos, šventos ios rasos, šventojo kraujo
(sang real) saugykla.
Štai Rasos ir šv. Gralio paralelės:
šviesa Paparčio žiedas pražysta nežemiška, nedeginančia liepsna. Taurė skleidžia stebuklingą šviesą.
skaista Rasa yra skaistaus, nekūniško prasidėjimo šventė. Kas, ieškodamas Gralio, turi ryšį su mergele, daro nuodėmę. Gralio nemato nekrikštytieji, o prisiartinę nuodėmingieji yra baudžiami.
Virsmas
vyda Rasos epoptas įgyja vydą - anapusybės regėjimą, visa ko žinojimą. Riteriams, suradusiems Gralį, atsiveria pasaulio paslaptys.
lobiai Rasos žmogus išvysta lobius, kuriuos gali panaudoti tik geram (lobis - profaninis vydos variantas). Gausybės ragas, stebuklingas katilas gali pamaitinti; iš gausybės rago virsta lobiai; iš taurės išgėrę riteriai patiria nežemišką palaimą, apsąla.
Finale - pergalė
Įgijęs vydą žmogus tampa tarsi nemirtingas (bet tiktai tarsi, nes jis vis tiek uždarytas gamtos, rėdos rate). Eucharistijos sakramentas dovanoja žmogui, jo sielai amžinybę.
Tik skaistūs riteriai gali išvysti šv. Gralį. Ištikimybė, skaistybė,
šventumas - trys būtinos viduramžiškosios riterių kultūros dorybės:
„...Tik tas, kuris yra teisus / skaistus, narsios širdies / kas pykčio
neturės / tas Gralį užvaldyt galės“ (Wolfram fo n Es-chenbach).
Tačiau koks semantinis - vizualinis ryšys gali būti tarp šių dviejų
tokių skirtingų simbolių? Tarp mažo gamtos stebuklo - sidabrinio
rytmečio drėgmės lašelio ir juvelyrų meno šedevro - taurės?
Pasirodo, šį ryšį įmanoma atsekti. Legendos teigia, kad stebuklingąją taurę su
Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju Juozapas iš Arimatėjos atvežė į
Angliją, į Glastonberį, ir paslėpė. Vėliau ten įsikūrė abatija, kuri
šią šventenybę saugojo. Viena iš šios legendos teminių atšakų teigia:
Juozapui pavyko atlaužti šakelę nuo erškėčių vainiko, kuriuo Kristaus
kankintojai vainikavo Išganytoją, kad iš Jo pasityčiotų. Šią šakelę
Juozapas pasodino šalia Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir išaugo rožių
keras. Nuo to laiko Glastonberio abatijos sode kasmet per Kalėdas šis
rožių keras pražysta (nuo 1929 m. įsigalėjo paprotys karališkajai porai
per Kalėdas dovanoti šios rožės žiedą).
Tad koks ryšys tarp rožės ir rasos? Visų pirma fonetinis - lot. rožė
yra rosa, o rasa - ros. Rožė priklauso archajinei Indoeuropos
stebuklinių augalų šeimai, tokių kaip papartis (visų pirma), amalas,
slavų ivan da marja, iš dalies šermukšnis ir kt. Kas suartina rožę ir
papartį? Pavyzdžiui, grasos motyvas - laukinės erškėtrožės žiedelis
slepiasi, ginasi tankiais dygliais, po paparčiu niekas neauga dėl
stipraus, gailaus kvapo. Ir vieno, ir kito pražydimas yra mažas gamtos
stebuklas - paparčio visai negalimas, o laukinės dygliarožės toks
retas, todėl nuostabus, ypač atkilėliui iš šiaurės girių.
Galima teigti, kad rožės žiedas yra vėlyvas, „kurtuazinis“ paparčio žiedo
variantas. Rasą ir rožę suartina tylos motyvas (tyla apskritai yra
būtina visų virsmų kulminacijos sąlyga). Sub rosa dicta facenda - tas,
kas pasakyta „po rožėmis“, t.y. intymią akimirką, yra neskleistina,
„reikalauja tylumos“. Senovės romėnams rosa buvo paslapties emblema,
su rože siejamas „tylėjimo dievas“ Harpokratas, vaizduojamas su pirštu
prie lūpų - tai tylėjimo, paslapties saugojimo gestas. Est rosa flos
Veneris (rožė - Veneros gėlė) - tai jau kurtuazinis motyvas.
Krikščionybėje (katalikybėje) rožė yra neatsiejama nuo Švč. Mergelės
Marijos kulto - rosa mystica iš litanijos, rosarium, maldų vėrinys,
dailininkų pamėgtas Santa Maria del Fiore, rožėmis vainikuotos Švč.
Mergelės Marijos siužetas. Šalia seka ir nekaltojo prasidėjimo,
immaculata concepcione, skaistos motyvas.
Rasoj sužvilgus ryto rože
tave širdis pasiilgus mato
Immaculata...
(Iš lietuvių religinės poezijos)
* * *
Taigi, rasa - papartis - rosa, rožė - šv. Gralis, eucharistijos taurė.
Rasos ir Gralio slėpiniai - neišsemiami. Tikime, kad mūsų protėvių
paveldas bus tas dvasinis kelias, kurį atvėrę pagilinsime šių slėpinių
sąveikos suvokimą. Yra dar daug neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, kas
ta šventoji ietis, Longino ietis, visąlaik minima šalia šv. Gralio
(pagal Juozapą iš Arimatėjos, šia ietimi buvo padaryta mirtina žaizda
Kristaus kūne). Ar čia yra ryšys su keistu ir slėpiningu Rasos siužetu,
kai pražydęs žiedas kažkodėl slepiamas žaizdoje? Ir t.t. Tačiau tai -
antrinės linijos. Esminė ši - Rasa ir Gralis, esa ir pavidalas žymi du
pasaulius, kuriuos Kristaus auka suvienijo į vientisą žmonijos kelią
Dievop.
Taigi, dvi giliausios šventybės - Senojo pasaulio ir Naujojo.
Neįmanoma, kad tarp jų nebūtų ryšio. Ryšio tarp pažado ir žodžio,
kursai buvo Dievuje iš pat pradžių (tas žodis buvo pas Dieve) ir kuris
galų gale įsikūnijo, kad išgelbėtų pirminėje nuodėmėje įstrigusią
žmoniją.