Videonaujienose žiūrėkite pokalbį su Mantu.
Nors kolegų vyrų manymu, Mantą reikėtų pakalbinti dėl to, kad neseniai visa Lietuva jį pirmąkart pamatė su akiniais, kalbėsimės apie viską, išskyrus akinius.
– Mantai, sklinda žinia, kad po atostogų Egipte nebeatsiliepiate į skambučius. Kodėl?
– Tai prasidėjo daug seniau – nebespėju atsakinėti. Tai trukdo kūrybai, negaliu susikaupti. Pasilieku asmeninį gyvenimą sau, darau tik tai, kas iš tikrųjų reikalinga. Neeikvoju savęs svaičiojimams arba skandalams. Labai svarbu, ar turiu ką pasakyti, nes šnekėti, kaip mano šuo susirgo mėnesinėmis arba kaip vadybininkas susilaužė kojos pirštą, - ne man.
– Egiptas domino ir anksčiau ar tik ilsėjotės?
- Niekada nesidomėjau Egiptu. Mano tikslas buvo gulėti ir nieko neveikti, išsijungti telefoną, tad užteko tokių atostogų. Bet daugiau niekada nevažiuosiu ten, nebent panardyti.
– Po intriguojančio jūsų singlo „Čiuožki“ pristatymo ne vienas žmogus kalbėjo, kad galėjote su šia daina dalyvauti „Dainų dainos“ konkurse ir laimėti kelialapį į Euroviziją.
– Juokingiausia ir būna, kai visą gyvenimą lauki tos vienintelės dainos. Taip yra visiems muzikantams. Esu scenoje gal šešerius ar aštuonerius metus, o Eurovizijoje dalyvaudavau tik dėl reklamos. Pastaraisiais metais nedalyvavau, nes neturėjau dainos ir vizijos. „Čiuožki“ atsirado prieš Egiptą – grįžę pamatėme, kad daina visai nebloga. Kūriau ją kaip dažnutę iš keturių akordų, o sulaukiau visiškai netikėtos sėkmės. O paraišką į „Dainų dainą“ pavėlavome pateikti. Yra kaip yra. Tikrai nesigailiu, kad nepasinaudojau šia proga. Bus dar jų. Gal net gerai, gal būtų man nepasisekę.
– Teko skaityti, kad singlo vizualinį perteikimą susapnavote?
– Ką aš žinau, kaip atsakyti? Pasakiau, kad susapnavau, nes ant liežuvio galo tas atsakymas pasisuko. Kurdamas šią dainą iš pat pradžių jau mačiau viziją, o tik po to atsirado melodija. Pažiūrėjęs kažkokį filmą norėjau kvailų trijų berniukų su kvailais akiniais, Amerikos septintojo dešimtmečio kultūros stiliumi padaryti kažką įdomaus.
– Ar tikite lemtimi?
– Tikiu likimu ir sėkme. Niekas gyvenime neatsitinka be priežasties. Kai gauni pasiūlymų arba kyla mintis, daug dirbi ir tą sėkmę išgrynini. Mano visas gyvenimas toks. Tas pats „Šokių dešimtukas“ – paskambino prodiuserė ir papasakojo, kad bus šokami pramoginiai šokiai. Sakiau: „Kokie pramoginiai, taigi gėjai ten tiktai šoka!“ Niekada nesitikėjau, kad susilauksiu tokios sėkmės, bet ji mane patraukė už rankos, aš ir sutikau dalyvauti. Man sekasi pasirinkti teisingus dalykus, kažko atsisakyti. Aš tai vadinu sėkme su truputėliu darbo.
– Ar nebijote, kad visa tai gali taip pat greitai baigtis?
- Esu net įsitikinęs, kad tai ims ir baigsis. Būsiu kaltas, jeigu vieną dieną neatsibusiu kaip niekam nežinomas žmogus. Kiekvienam reikalingi nuopuoliai, kad galėtum atsitiesti ir mėginti iš naujo kažką daryti. Eiti į priekį. Nesinori užmigti ant laurų, nes ne viską dar padariau. Kita vertus, jei sėkmė būtų aplankiusi prieš aštuonerius metus...
Todėl labai džiaugiuosi, kad taip vėlai sulaukiau pasiūlymų, nes jei būčiau anksčiau gavęs tokią dozę populiarumo, būčiau neatlaikęs. Gal būčiau kaip Mantas Petruškevičius... Šito nerašyk, nes jis geras mano draugas, cha cha. Aš daug anksčiau persirgau tomis ligomis, dirbu savo darbą ir nesikišu į kitų gyvenimus. Stengiuosi būti savo vietoje ir daryti tai, ką mėgstu.
– Vadinasi, žvaigždžių ligos virusas buvo kažkada užpuolęs?
– Be abejo! Pradėjau groti nuo keturiolikos metų (gyvenau Kėdainiuose iki pilnametystės). Turėjome mokyklinės reikšmės grupę. Tais laikais buvo nesvarbu, ką groti, svarbu būti ant scenos, ir visos merginos tavo. Buvo visko. Tarkim, vakare koncertas, tai dieną nekeldavau ragelio ir neateidavau į jį! „Chebra“ turėdavo išsiversti be manęs. Tiesa, niekada nebuvau lyderis, grodavau už užuolaidų pasislėpęs. Labai smagu prisiminti tuos laikus.
Kiekvienam reikia sulaukti savo laiko. Labai daug atlikėjų visą gyvenimą groja rūsiuose ir staiga išgarsėja. Kartais reikia laukti dešimtis metų, kad juos atrastų, pamatytų. Draugai, su kuriais pradėjau groti Kėdainiuose, išvažiavo į airijas, norvegijas dirbti. Tai buvo prieš dešimt metų. O aš sėdėjau ir laukiau. Buvau studentas, mačiau visokio gyvenimo, bet siekiau ir išlaukiau.
– O kodėl nebaigėte muzikos mokyklos?
- Mane iš jos išmetė. Pirmąkart, kai buvau penkerių šešerių metukų, mama nuvedė į „čiurlionkę“ ar į „dvarionkę“ (tada Vilniuje gyvenau). Perklausos metu mokytoja iš karto pasakė, kad šitą „bičą“ geriau į kokį karatė veskite, nes jis nei klausos, nei balso neturi. O vėliau, Kėdainiuose, įstojau į gitaros klasę, prasimokiau trejus metus.
Mokiausi... Kokie ten mokslai! Mama vertė groti, sakė: „Sūneli, tu kada nors man padėkosi, kad tave verčiau“. O aš užsidaręs tualete pirštų pagalvėles su peiliukais supjaustydavau, kad negalėčiau groti. Įsivaizduojate, koks protas buvo? Nors išmetė iš ten, palaikau gerus santykius su buvusiais mokytojais. Kartais juos susitinku, smagiai prisimenu tas dienas, kai būdavau ir nieko neveikdavau.
– Tačiau vėliau įstojote į konservatoriją...
- Čia likimas. Tai yra juokingiausias mano gyvenimo įvykis. Stojau į vadybą. Neįstojau, net nežinojau, kas tai yra. Jau galvojau, kaip eisiu į kariuomenę, skaičiavau likusias dienas. Rūkiau prie konservatorijos durų, staiga prieina vienas dėstytojas ir sako: „Gal nori į pučiamuosius ateiti pagroti?“ Matyt, nesurinko grupės.
Sutikau. Paklausė, kokiu instrumentu norėčiau groti. Kartą buvau matęs tromboną ir kaip juo vienas vaikinas groja. Labai patiko, tai ir pasakiau, kad trombonu. Manęs niekur kitur nebūtų priėmę, nes nesimokiau gerai. Jeigu ne šis įvykis, neturėčiau nė vieno draugo ir kitų mane supančių žmonių, nebūčiau toks, koks esu dabar.
– Atrodo, tikrai esate sėkmės palytėtas. Ar esate sulaukęs rimtos, argumentuotos kritikos?
- Mane daug kas kritikuoja dėl to, kad kopijuoju „nemirtingus“ atlikėjus, tokius kaip Fredis Merkuris arba Robbie Williamsas, ir nieko pats nesukuriu. Kaip kūrėją, mane galėtų tai įžeisti, bet aš netgi nesu dainininkas. Močiutė iš kaimo, kuri žiūri televizorių, mane matė tik per „Šokių dešimtuką“ ir laiko šokėju. Nežino nė vienos mano dainos.
Kiti žino visas dainas, išskyrus „Čiuožki“. Dar kiti sužinojo tik po to, kai padainavau šį singlą. Ketvirti žino mane kaip Romeo iš „Meilė ir mirtis Veronoje“. Penkti – kaip Kvazimodą. Aš save vadinu ne dainininku, o artistu. Nenoriu lygintis, pateikiu tik kaip pavyzdį: Vytautas Kernagis, amžiną atilsį, buvo ir aktorius, ir poezijos kūrėjas, ir dainų autorius, ir televizijos laidų vedėjas.
Man irgi viskas įdomu, svarbu. Sutinku vaidinti teatre, šokau pas Andželiną Džoli, oi, pas Andželiką Choliną.
– Pavyzdžiai, kuriuos pateikėte, yra susiję su kažkokiomis asmenybėmis arba vaidmenimis. O koks yra tikrasis Mantas Jankavičius?
– Niekada nenoriu įvardyti, koks esu ir koks turėčiau būti, ar prisirišti prie vieno stiliaus. Matau daug muzikantų, kurie, tarkim, kaip pradėjo groti su skrybėle ir kaklaraiščiu, taip sulaukę aštuoniasdešimties su ta pačia skrybėle ir kaklaraiščiu tą patį groja. Keistis, kiekvieną kartą vis naujai atrodyti, yra labai gerai. Stengiuosi eiti kartu su laiku. Žinau, kad mano vaikai niekada nesupras to, ką dabar dainuoju, galbūt juoksis iš mano kūrybos, kaip aš kartais juokiuosi iš savo tėvų mėgstamos muzikos. Tai - natūralūs procesai, kurių negali sustabdyti, bet gali prie jų prisitaikyti ir būti „forever young“ (angl. – amžinai jaunas).
– Neseniai juokavote, kad „dabar yra mano laikas, nes po kelerių metų, bijau, galiu tapti storu, susiraukšlėjusiu senu vyru, kuris nebebus vertas merginų dėmesio“. O kas tada?
– Cha cha, nežinau. Galima klausimą susieti su klausimu, ar nebijote vieną dieną tapti nepopuliarus? Kai atsiras daug stipresnių už mane, nes dabar ohoho, kokia karta auga, reikės arba dar labiau pasistengti, arba laikyti tas gerbėjas, tuos gerbėjus, kurie dar iki šiol ateina į mano koncertus, ir nepaleisti. Kai man bus šešiasdešimt, surinksiu vienmečių chebrą, kad klausytų mano muzikos. Kaip bus, taip bus. Gali atsitikti nelaimė, kuri pakeis gyvenimą, galiu nusižudyti dėl meilės, maža kas.
– O jeigu projektuotume į ateitį – kokį save įsivaizduotumėte scenoje po 20-30 metų?
– Neįsivaizduoju. Greičiausiai kažkas pasakys arba parodys, kad man jau reikia baigti karjerą. Juokinga, kai, pavyzdžiui, atvažiuoja „Boney M“, vis tie XX amžiaus senukai, kurie vos pakruta, ir dar bando litą uždirbti iš praeities pasiekimų. Duok, Dieve, kas nors ateis ir pasakys: „Mantai, užtenka, yra ir kam geriau pavaryti už tave“. Būsiu laimingas žmogus, kad laiku pasitrauksiu ir labai gražiai nugyvensiu likusį gyvenimą.
– Ar jaučiate scenos baimę?
- Minėjau, kad buvo atvejų, kai negalėdavau išeiti į mokyklos sceną ir grodavau nusisukęs, už užuolaidų, nes negalėdavau įveikti savęs. Šiaip mano gyvenime buvo didelis lūžis, kuris prasidėjo nuo „Fizz Superstar“ konkurso. Seniau buvau grupės „La Vita“ narys ir kai stovi tryse scenoje, turi užnugarį. Esi saugus, net jei nepataikysi į taktą ar natą, tave išgelbės. Jeigu neturi nuotaikos, gali nekalbėti, tiktai groti. Ir staiga mane pastatė vieną toje didžiulėje scenoje...
Turėjau perlipti per save, įsiteikti, kad neturiu jaudintis dėl to, ką padarysiu, pasakysiu, kaip koją pastatysiu. Prie veidrodžio neprisitreniruosi. Eini į sceną ir turi kažkaip pasakyti žmonėms, dėl ko čia esi ir ką jiems nori pranešti.
Supratau, dėl ko man patinka gyvo garso koncertai – tada jaudiniesi ne dėl to, kad kažką ne taip padainuosi ar blogai atrodysi, o dėl to, ar pavyks valandą išlaikyti dėmesį žmonių, kurie atėjo.
Iki šiol jaudinuosi dėl to. Niekada nemėgau eiti į televiziją dainuoti pagal fonogramą, kai išeini ir nieko nejauti, nes žiūri į kamerą ir bandai įsivaizduoti, kaip ten sėdi kažkoks tavo gerbėjas.
– Radau labai seną straipsnį apie jūsų vestuves. Kaip ten buvo, kad pavėlavote į jas ir dar su mėlynais sportiniais batais atėjote?
– Ten nebuvo jokių vėlavimų ir sportinių batų. Buvo paprastas vestuvinis šeštadienis. Santuokų rūmai sausakimši, tiesiog konvejeris. Viskas vėlavo, kol ten šampaną išgeria, kol pasėdi. O mes neskubėjome. Gal taip buvo? Dabar tiksliai neprisimenu. Ir ten buvo „nerealūs“ mėlyni kostiuminiai batai, kurie labai tiko prie mano šviesaus kostiumo. Dar mėlyną skarelę turėjau. Gal tada buvo neįprasta taip iššaukiančiai atrodyti, nes visi buvo apsivilkę kaip pingvinai.
– Kokia yra tamsioji populiarumo pusė?
– Nėra tokių, su jomis tiesiog reikia susigyventi, priimti kaip neatskiriamą dalyką. Tie, kurie nemoka to, labai nervinasi, kad lenda žurnalistai, gerbėjai. Žinau, kad piktinu žurnalistus, kai nekeliu ragelio, bet visų jų prašau supratimo: kam šnekėti nesąmones, kurios tampa apkalbų objektais?
Prisigerti ir „prisičiūdinti“ galiu taip, kad nebūtų publikacijų apie tai.
– Ar vis dar nemėgstate sportuoti?
– Nemėgstu, bet kol kas nesiskundžiu savo proporcijomis. Nežinau, ką reikės padaryti, kad pradėčiau sportuoti. Neturiu valios, sunku keltis anksti, o vakarais sportuoti negaliu, nes paprastai dirbu. Mėgstu pamiegoti iki dviejų trijų dienos. Guodžiuosi, kad neateis ta diena, kai užaugs pilvas.
– Tai neseniai atsikėlėte šiandien?
– Ne, labai jaudinausi prieš šitą interviu, tai kėliausi anksčiau, kad parepetuočiau šiek tiek savo žavesį (kvatoja net susirietęs).
– Ką išgirs jūsų gerbėjai netrukus?
- Atnaujiname Robbie Williamso programą su „Tabami“, o kadangi labai susidraugavome su aktoriais Gyčiu Ivanausku ir Evaldu (pagrindiniais „Čiuožki“ šokėjais – aut. past.), nusprendėme padaryti smagią programą būtent su tos stilistikos dainomis, tuo pačiu įvaizdžiu. Jeigu viskas bus gerai ir paruošime programą, tai gal vasarą kažkur pristatysime nuotaikingą, nerealų šou.