Vienus kamuoja rūpesčiai, iš kur gauti pinigų, kitus – kaip juos išleisti.
Pastarieji vargai užgulė vadinamosioms kanceliarinėms išlaidoms kiekvieną mėnesį po 3900 litų gaunančių parlamentarų pečius.
Iš krizės apčiulptos algos (pernai didžioji lietuvių dalis – daugiau kaip 70 proc. – per mėnesį uždirbdavo iki 2,5 tūkst. litų) ar pašalpų gyvenantiems tautiečiams vis pasitaiko gerų žinių. Tai centu kitu atpinga degalai, tai koks prekybos centras naktį atveria duris.
Varguoliai pigesnių prekių dar gali pašokti ir į Lenkiją.
O ką daryti parlamentarams? Įvairių nuolaidų prigalvojantys prekybininkai jų gyvenimo, atrodo, nė trupučio nesistengia palengvinti.
Manote, politikams lengva? Įliskite į jų kailį ir pabandykite 4 tūkstančius litų kas mėnesį išleisti pieštukams, trintukams ar sąvaržėlėms.
Be to, ar galite įsivaizduokite, kaip plyšta Seimo nario širdis, kai neišleistus pinigus tenka grąžinti į biudžetą? Turėtų būti panašu į būseną, kai prarandi indėlį.
Tačiau, žinoma, išeičių visada yra. Ją rado ir liberalas G.Navaitis, prisipirkęs porcelianinių indų, ir apsukrusis P.Gražulis, visas parlamentinei veiklai skirtas lėšas sukišantis į prabangų visureigį.
Nederėtų pamiršti, kad Seimo nariai taip pat turi mokesčių mokėtojų išlaikomą pagalbininkų armiją. Vieniems apsipirkti padeda trys, kitiems – šeši ar daugiau padėjėjų, kuriuos parlamentarai kartais pasiunčia surinkti kvitų ir nuo svetimo stalo.
Tačiau ar verta sukti galvą dėl pusės milijono litų kišenpinigių? Juk, pavyzdžiui, vien sumažinus tautos išrinktųjų skaičių simboliškai – nuo 141 iki 121 – būtų galima sutaupyti 63 milijonus litų. O jei dar labiau kirtus iš peties?