Ne todėl, kad šiek tiek pažįstu kūrybinę „bohemiečių“ komandą, bet todėl, kad institucinė reakcija į šį pastatymą primena ne susirūpinimą dorove, o pačią tikriausią nepatinkančio ir neįtinkančio meno cenzūrą, neįsivaizduojamą, tarkime, Didžiojoje Britanijoje. Arba – ant idiotizmo ribos balansuojantį cypdavatkiškumą.
Sakysite – britai žiaurūs ir iškrypę, nėra ko mums jais sekti. O aš norėčiau atšauti, kad priešingai – žiauresnės tautos už lietuvius dar reikia paieškoti. Galiu šį teiginį pagrįsti – nors Jungtinė Karalystė gyventojų skaičiumi dvidešimtį kartų didesnė už Lietuvą, tačiau tai mes, lietuviai, Britanijoje sugebame pagarsėti nupjautomis galvomis, ne atvirkščiai. Ir garsėjame tuo Europoje jau tūkstantį metų, nuo pat pirmojo paminėjimo, nuo 1009-ųjų. Gal dėl to kaltos žiaurios mūsų pasakos?
Vien ko verta pasaka apie Eglę Žalčių karalienę ir jos „mylintys“ broliai, susitvarkantys su „kitokiu“ svainiu. Ir kraujo joje – ne kuklus švirkštelėjimas ant veidrodžio, kaip reklamoje, o ištisos putojančios jūros bangos.
Kuo skiriasi demonas kirpėjas, žudantis skustuvu, nuo brolelių, į gabalus sukapojančių svainį dalgiais? Mano galva – tik užmoju ir civilizaciniu žudymo įrankių išsivystymo lygiu.
Dar yra labai miela lietuviška pasaka apie sūnų-paukštį, kur pamotė užmuša berniuką skrynios dangčiu, iškepa jį, ir duoda tikram tėvui suvalgyti. Vėliau berniuko kaulai užkasami po medžiu, jame pragysta reinkarnavęsis paukštis, kuris pamotę užmuša užmesdamas ant jos girnapusę ir suplodamas ją į kruviną blyną.
Arba nereikia nė naršyti po folklorą, pakanka dirstelėti į teatro sceną. Štai vaikų teatras „Raganiukė“ pristato mano mėgiamos Aldonos Liobytės pjesę „Devyniabrolė“. Mielas kiškutis joje žiauriai nužudomas ir išmėsinėjamas, Elenytė – išmaudoma kraujo upėje, na, o pabaigoje gėris triumfuoja – raganai surengiamas tikras linčo teismas, ji pririšama prie arklio, kuris jos palaikus (odą, mėsas, vidaus organus, plaukus, nagus) ištaško po laukus. Ir, poetiškas moralas pasakos pabaigoje: vaikai vanagai, kai kitą kartą pamatysite saulėje žibant sniegą, atminkit – tai žėri ištaškytos raganos smegenys.
Tad anglosaksai su savo pasakomis apie Kroglin Grango vampyrą, Kornvalio milžiną Jacką ir Svynį Todą gali slėptis – tieji bent jau nekėlė tiesioginės grėsmės mažiems vaikams, o skerdė daugiausia prisidirbusius suaugusiuosius. Tiesą sakant – buvo už ką. „Svynio Todo“ libreto siunčiama žinia, palyginti su lietuviškomis liaudies pasakomis, atrodo tiesiog evangeliškai pacifistinė – kad ir kaip tave nuskriaudė likimas ar pikti žmonės, nesivadovauk principu „akis už akį“, bet atmink – „kardą pakėlęs, pats nuo kardo žūsi“.
Mačiusieji „skandalingąjį“ miuziklo pastatymą Vilniaus scenoje sutiks – miuziklas aktualus kaip niekada. Nes pasakoja apie visagalius korumpuotus valdžios ir teisingumo pareigūnus, apie blogos santvarkos suluošintus likimus, apie niekam negalinčio pasiskųsti sugniuždyto ir bejėgio „mažojo žmogaus“ tragediją, apie tai, kad desperatiškas savavališkas teisingumas yra ne kas kita, kaip dar vienas nusikaltimas. Apie ydingos santvarkos mėsmalę, žmonių gyvenimus paverčiančia kruvinu faršu. Institucinei cenzūrai tai, žinoma, negali patikti.
Kaip ir negali patikti, kai salė vienbalsiai prunkšteli, kai scenoje vardinant, iš ko kepami pyragėliai, tarp amatininkų profesijų pavadinimų išdainuojama ir garsaus lietuvių politiko pavardė. Betgi – iš dainos žodžių neišmesi. O gal politiškai korektiškieji norėtų, kad jie būtų pakeisti, ir kad žiūrovas mintyse jiems nesuteiktų aktualios politinės satyros užuominos?
Tad ko niršta dorovės sergėtojai? Gal priežasčių reikėtų ieškoti „Svynio Todo“ savotiškame aktualume, revoliucingume, aštrioje, tarsi skustuvo ašmenys, socialinėje potekstėje? Juk kitur priekabių sunku surasti: pastatymas įsiurbiantis (nesu miuziklo žanro mėgėja, bet šį pažiūrėjau vienu ypu), Sondheimo muzika – nuostabi, scenografija – meistriška ir puikiai pagaunanti londonietišką dvasią, solistų talentai suspindi naujame amplua. Tad gal neįtinka socialinė dviprasmybė, arba tiesiog pati režisierė? Jei kovojama būtent su tuo, tuomet „etinius“ puolimus reikėtų vadinti tiesiai šviesiai – cenzūra, kitaminčių puolimu.
Jei vis dėl to etikos sargai nuoširdžiai tiki, kad „Svynio Todo“ reklamos, kuriuose vaizduojamos kraujo čiurkšlės, nupjautos galvos ir užuominos į kanibalizmą, gali sukelti siaubą mažamečiams ir juos traumuoti, tada siūlau jiems būti nuosekliems ir susidomėti bei būtinai uždrausti dar ir šiuos kūrinius: lietuvių liaudies pasakas, A.Liobytės kūrybą, W.Haufo „Istoriją apie nukirstąją ranką“ ir „Vaiduoklių laivą“, pasaką apie Jonuką ir Grytutę, kurioje ragana nori iškepti vaikus krosnyje – nematau, kuo tai skiriasi nuo žmogienos pyragėlių kepimo. Televizijos ekrane būtina uždrausti ne tik „Svynio Todo“ reklamas, bet ir populiarius serialus „Kalnietis“, kuriame taip pat kapojamos galvos, puikųjį trimis aukso gaubliais apdovanotą serialą „Šešios pėdos po žeme“, kur kiekvienoje serijoje skrodžiami lavonai, „Adamsų šeimynėlę“ – dėl matomų nukapotų rankų, vaikų žaislų-kankinimo įrankių, išsigimimų ir patologijų.
Dar būtinai siūlau uždrausti žiaurumą propaguojančius ir akis badančius kūrinius viešojoje erdvėje: uždažyti Pažaislio freską, vaizduojančią Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo pretekstą – šv.Brunono Bonifacijaus nukirsdinimą, ir užmūryti „siaubą keliantį“ skulptūrinį skeletą Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje.
Rimtai pagalvojus ir sekant etikos sergėtojų logika, labai neaišku, ką daryti su vaikučiais, priimančiais Pirmąją Komuniją: kad ir simboliškai, bet vis dėl to valgomas Viešpaties kūnas ir geriamas Jo kraujas, o nuo altoriaus žvelgia vinimis prikaltas Jėzus su žiauriai kraujuojančiomis žaizdomis. Ar šventoji Atpirkimo kančia netraumuos nepilnamečių? O gal prisižiūrėję tokių baisybių jie pradės vinimis kalinėti kates arba – patys save?
Tad etikos sargai, pasišovę cenzūruoti meną ir užnerti jam politinio korektiškumo apynasrį, turėtų atsakyti sau į daugybę esminių klausimų.
Pavyzdžiui, kuo kruvinas religinis simbolis skiriasi nuo kruvinos meninės simbolikos? Ir nesistengti būti šventesniais už patį popiežių – beje, vienam jų ilgą laiką priklausė labai abejotinos etinės vertės meno kūrinys – Rafaelio „Guldymas į karstą“, kuriame Kristui suteikti realaus asmens, Grifonetto Baglioni, veido bruožai.
Kas buvo tas Grifonettas? Jaunas, žiaurus, masiniais žudymais išgarsėjęs mafiozas, gyvenęs Perudžoje ir žuvęs kovoje dėl įtakos sferų. Tad meno kūrinio ir moralės santykis visais laikais buvo komplikuotas, ir dar neaišku, kas yra amoraliau – ar dailus religinis Renesanso klasiko paveikslas, garsiam ano meto žudikui suteikiantis Jėzaus Kristaus bruožus, ar pro kraujo ir faršo purslus „Svynio Todo“ siunčiama iš esmės krikščioniška žinia: nekerštauk, blogiu blogio neįveiksi.
Na, o dėl mažamečių ir jų apsaugojimo nuo žiaurumo, laikausi senamadiškos nuomonės: nuo jo apsaugoti turi ne etikos ir nepilnamečių komisijos, o patys tėvai. Ir ne numesti savo vaikelius ilgoms valandos žiūrėti cenzūruotą televizijos programą, o apskritai – atrinkti, kiek ir ką tas jų vaikas per televiziją žiūri. O ar iš viso įmanoma mažamečius apsaugoti nuo žiaurumo?
Mano karta tarsi ir turėjo augti „taikiais sovietiniais laikais“ be siaubo filmų, tačiau visi masiškai ėjo į kino teatrą žiūrėti filmo apie dinozaurą, kuriame nukandama galva, o per televiziją buvo maitinami rusiškais filmais apie karą, kur liejosi kraujas ir fašistų žiaurumai, ir apie gyvenimą, kur vyrai masiškai mušė moteris, nes „kai muša, reiškia myli“.
Bet didžiausią siaubą vaikystėje, kiek save prisimenu, man kėlė ne tai. Jį kėlė dalykai, kurie nebuvo cenzūruojami ir draudžiami, o laisvai prieinami ir netgi skatinami pamatyti: pavyzdžiui, nuotraukos IX forte ir Paneriuose, kur buvo vežamos moksleivių ekskursijos. Ir dar – šiurpūs atominės radiacijos aukų atvaizdai per karinio parengimo pamokėles.
Ir pabaigai – kad ir kiek kraujo, žiaurumo, pabaisų bematytų, vaikai jo išmoksta ne iš ekrano, bet iš ranka pasiekiamų pavyzdžių – žiaurių, besityčiojančių kiemo ar klasės draugų, o labiausiai – iš tėvelių elgesio. Ypač, kai girdi suaugusius sakant, kad „pakiš po žemėm“ verslo konkurentą, arba mato, kaip tėvelis daužo mamytę it bokso kriaušę. Tokiu atveju, net jei televizija, scena ar plakatai bus steriliai išvalyti ir rodys vien angelėlius ir rausvas rožytes – bijau, nepadės.