2009 m. pavasarį tie patys turtingi dėdės ir tetos vis dažniau sučiumpami mintijantys, kaip naujai atrastų giminaičių atsikratyti.
Būtų tie dėdės iš Rusijos – kaukšt per galvą vienam, antram, trečiam, ir taip nepageidaujamų traukinio pakeleivių kūnai be ceremonijų šlumšteltų pro langus laukan. Europietiškos manieros tokio brutalumo neleidžia, tad turtingiausios Senojo kontinento šalys griebiasi subtilesnių būdų.
Gudrieji ES traukinio mechanikai iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos ieško kelių, kaip vagoną-restoraną paėmus absoliučiai savo kontrolei, o ekonominę „rytiečių“ klasę tyliai pakeisti į gyvulinius vagonus.
Prancūzai, vokiečiai ir britai liktų peštis dėl pirmosios klasės. Ispanams, italams, airiams bent jau kurį laiką tektų pasitenkinti ekonomine klase.
Neperšaunamos durys šen ir ten – tam, kad gyvulinė klasė neatlėktų reikalauti sėdynių, minkštų gultų bei panašios egzotikos – ir Europos traukinys vieningai rieda ta pačia kryptimi, niekas nėra paliktas už borto.
Sakot, gyvuliniuose vagonuose girdėti riksmai ir dantų griežimas? Pardon, tai jau jų vidaus reikalas. Mes ir savo vagonuose turime problemų. Restorane ne taip linksma, kaip anksčiau. Už kelionę atsiskaityti kredito ne visuomet užtenka. Vagonus reikia remontuoti. O kur dar laviravimas tarp Azijos ir Amerikos lokomotyvų… Tvarkykitės, kaip išmanot, skurdžiai.
Su tokiomis nuotaikomis šių metų balandžio 2 d. turtingiausi pasaulio dėdės ir tetos renkasi Londone į G-20 šalių vadovų susitikimą. Tarp dalyvių – tik kelios ES narės. Tačiau būtent jos Lietuvai, Latvijai, Vengrijai ir kitoms ES pakraščio šalims jau kurį laiką rengia gyvulinių vagonų programą. Jų balsas nulems, kaip pasibaigus pasaulinei ekonomikos krizei atrodys Europos Sąjunga.
Jeigu apie pasaulinę įtaką svaigstanti organizacija taps tik besivaidijančių klanų valdomu traukiniu-vaiduokliu, o Lietuvai ir kitoms neturtingoms ES valstybėms teks išgyventi ekonominį XXI a. Ribbentropo-Motolovo paktą – galėsime būti dėkingi būtent senosioms, „mandagiosioms“ ES narėms.
Nepaisant to, kad Europą drasko didžiausia ekonominė krizė nuo fašizmo iškilimo praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, ES neseniai atsisakė Rytų Europos valstybėms suteikti 240 mlrd. dolerių paskolą. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy užsiminė, kad jam šiuo metu labiausiai rūpi jo šalies automobilių gamintojų būklė.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel tiesiai šviesiai pareiškė, kad Vokietija nesiims jokių Rytų Europos ekonomikų gelbėjimo veiksmų, kad ir kas beatsitiktų, iki rugsėjo mėnesio rinkimų.
Negana to, A.Merkel ir N.Sarkozy prieš G-20 susitikimą pabendravo privačiai. Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai pareiškė suformulavę vieningą poziciją, kurią jie priešpastatys pernelyg amerikietiškai atrodančiam Didžiosios Britanijos premjero Gordono Browno planui.
Vokietija ir Prancūzija ekonomiką ir vėl ne vietoje painioja su politika, bandydami pasauliui, o ypač Rytų Europai, įrodyti, kad anglosaksiškas kapitalizmas pasmerktas žlugti. Jeigu kartu su juo žlugs ir viena kita Rytų Europos valstybė, entuziastingai perėmusi skolinimosi ir išlaidavimo praktiką – ką gi, ES nebuvo sukurta tam, kad trauktų iš duobės vargetas.
Austrija, Belgija ir Vokietija naujausias ES nares penkmečio organizacijoje proga pasveikino dar vienu spjūviu į veidą. Šios šalys pratęsė draudimą Rytų ir Vidurio Europos valstybių piliečiams atvykti ir įsidarbinti. Prieš keletą dienų atsistatydinęs Čekijos premjeras Mirekas Topolanekas sunkiai tramdė įniršį. Čekija visomis išgalėmis pastaruosius metus stengėsi įrodyti, kad yra „tikra“ Vakarų valstybė, neturinti nieko bendro su ES atsilikėlėmis, tokiomis kaip Vengrija ar Latvija. Neišdegė. Turtingųjų senbuvių spjūvis aptaškė tiek čekų, tiek lenkų mundurą. Žinokit savo vietą, trečiarūšiai.
ES elito elgesys kelia nerimą net tokiems euroentuziastams, kaip Suomijos užsienio reikalų ministras Alexanderas Stubbas.
„Esu labai sunerimęs dėl ES institucinio chaoso, - sakė A.Stubbas neseniai vykusiame susitikime su kolegomis užsienio reikalų ministrais. – Niekuomet ES istorijoje nebuvo tokio periodo, kuriame dominuotų tiek skirtingų klikų“.
Jis ir kiti mažesnių ES šalių lyderiai vis dažniau perspėja apie besiformuojančią naują „geležinę uždangą“. Galingos ir vieningos Europos idėja ekonominės krizės akivaizdoje byra atsimušusi į biudžetų deficito, kreditų krizės ir savanaudiškumo sieną. Naujai kalama uždanga grasina Europą padalinti ne į komunistinę ir kapitalistinę, bet į turtingą ir skurdžią. Su smunkančiu bendruoju vidaus produktu ir didėjančiu nedarbu Lietuva automatiškai yra nepageidaujamų skurdžių klubo narė. Pakaks tik dar daugiau politinės valios iš Vokietijos ir Prancūzijos pusės bei mūsų pačių vadovų bukagalviškumo, kad toji geležinė uždanga prislėgtų ne tik mus, bet ir mūsų vaikus bei anūkus. Tuos, kurie dar neemigravo ir nepasikeitė savo vardų į Johnus ir Jennifer.
Norėtųsi tikėti, kad vadinamieji euroentuziastai, kurių pilni visų Lietuvos biurokratais apkrėstų institucijų koridoriai, supranta didžiųjų Europos valstybių norą pašluoti mus į ES pašalį.
Kalbėdama Lietuvos penktųjų metinių narystės NATO proga krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė deklaravo norą nelikti „kraštiniais“. Tačiau ar kas nors ką nors daro, kad taip nebūtų?
Po to, kai per ,„Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Super L.T.“ buvo parodyti apsimelavę neva anglų kalbą mokantys parlamentarai, klausimas, ar Lietuvoje yra pakankamai bent jau šią kalbą mokančių politikų-lobistų, kurie gali pakovoti už Lietuvos statusą Europoje, neatrodo naivus.
Tikėkimės, kad užteks mokesčių mokėtojų pinigų išlaikyti patarėjų ir vertėjų armijai ir kad bent pastarieji susigaudys tuo metu, kai ES senbuvės pakiš pasirašyti naujas elgesio ES vagonuose taisykles.
Žurnalo „Business Week“ komentatorius Umairas Haque teigia, kad baisiausia, kas gali nutikti pasauliui brendant iš šios krizės, tai socializmo sukūrimas turtingiesiems tuo pat metu skurdžius verčiant gyventi pagal kapitalizmo dėsnius. Panašu, kad gerovės likusių narių sąskaita kaip tik ir siekia ES senbuvės. Tokiu atveju joms verta prisiminti ne tokią jau ir seną istoriją.
Po Antrojo pasaulinio karo JAV ne vien iš altruistinių paskatų padėjo prikelti Europą ir net suniokotą priešininkę Vokietiją. Amerikai reikėjo stipraus sąjungininko ir ekonominio partnerio.
Senstanti ir nelanksti ES senbuvių užimta eurotraukinio dalis be naujųjų narių yra tik pensininkų klubas. Viskį gurkšnojančių ir cigarus rūkančių džentelmenų klube linksma tol, kol vienas po kito orūs ponai palieka šį pasaulį.
Įsileisti dar daugiau imigrantų iš vadinamųjų Trečiojo pasaulio šalių ar parengti abipusiai naudingus konstruktyvaus verslo planus su naujosiomis narėmis – spręsti ES senbuvėms. Tikėkimės, kad prieš sutikdami su visa Lietuva persikraustyti į gyvulinius ES vagonus mūsų šoulamentarai bent jau pademonstruos scenoje ištreniruotus plaučius ir užriks, kad juos muša, ant visos Europos.