lrytas.lt interviu su rašytoju ir kino teoretiku L.Tapinu – apie tai, koks buvo sovietmečio inteligento gyvenimas.
***
– Kino režisierius Krzysztofas Zanussi apie V.Žalakevičiaus filmą „Tas saldus žodis – laisvė“ pasakė, kad tokia kūryba tarnauja imperinei politikai. Ar jūsų knyga nėra nedoro elgesio pateisinimas sovietmečiu, tarsi tais laikais nebuvo įmanoma kitaip elgtis?
– Aš iš V.Žalakevičiaus nesistengiau daryti nei kankinio, nei didvyrio. Mačiau jo visus filmus, kai kuriuos – po kelis kartus. Drąsiai sakau, kad tai buvo meno kūriniai. Jis aukštai užkėlė kartelę, paskui į jį lygiavosi ir kiti Lietuvos menininkai.
Kinas V.Žalakevičiui buvo viskas – gyvenimas, pašaukimas, misija, gyvenimo būdas. Nesileisti į kompromisus jam būtų reiškę sėdėjimą be darbo. Dabar režisierių kritikuojantieji nesuvokia, kad negalėjimas kurti jam atrodė baisesnis už mirtį.
Ir šis režisierius, ir jo kūryba pernelyg sudėtingas reiškinys, kad būtų galima paprastai išskirstyti į tai, kas juoda ir tai, kas balta. Jis gebėjo vyniotis – atiduoti duoklę ir Cezariui, ir Dievui. Aš mąstau – kas jį vertė ieškoti tokių kompromisų?
Pats V.Žalakevičius man dešimt kartų įdomesnis negu jo filmai. Dėl to ir knygoje daugiau kalbu apie jį kaip asmenybę, o ne matuoju jo kūrybą - kurioje vietoje „ružava“, raudona ar juoda.
Man jis buvo žavus, sudėtingas konfliktiškas žmogus – artistas ir buityje, ir darbe. Visa, ką jis kalbėjo ir darė, buvo įsimenantys spektakliai. Jo draugas Jerzis Hofmanas sakė, kad jis, ko gero, net pats nežinojo, kada yra atviras ir nuoširdus, o kada vaidina kokią nors rolę.
Jis buvo vienišas, uždaras žmogus, kaip maro vengęs banalybių. Pažinojau jį kelias dešimtis metų ir iš jo niekuomet nesu išgirdęs: „Sveikas, kaip gyveni, gražus pavasaris, „Žalgiris“ gerai žaidžia“. Ne, jis būtinai suraitydavo tokią tiradą, kad reikėdavo gerokai pagalvoti, ką norėjo pasakyti.
– Ar tai nėra apskritai sovietinio žmogaus bruožas – tokia vaidyba?
– Gali būti. Sovietmečiu buvai privertas užsidėti ar vilko, ar zuikio, ar voverės kaukę. Ir nesvarbu, ar tau buvo patogu, ar tvanku, ar karšta po ta kauke, tu turėjai su ja vaikščioti, jeigu norėjai išlikti.
Man labai artimas profesorės V.Zaborskaitės pasakymas, kad V.Žalakevičiaus paveiksle ji įžiūri visos sovietmečiu gyvenusios kartos žmonių portretą.
Žmonės viena galvodavo, kita kalbėdavo, trečią darydavo. Slogu buvo gyventi tokioje atmosferoje ir nebūti savimi. Bandymas pasipriešinti dažnai būdavo palaužiamas. Savo akimis mačiau filmo „Niekas nenorėjo mirti“ scenarijų, kuriame partizanų būrį sunaikina NKVD būrys, o ne stribai ar jiems prijaučiantys kaimo žmonėms.
Tai sukėlė didelį pasipiktinimą. Kino studijos meno taryboje V.Žalakevičius rėkė, daužė ranka į stalą, sakė, kad išvis nieko nedarys, jei scenarijus bus pakeistas. Tačiau vėliau jis vis dėlto padarė taip, kaip reikalavo cenzoriai.
– Kas jam būtų nutikę, jei būtų nepaklusęs?
– Šiandien mums labai lengva teisti ir kalbėti, užmiršus, kokios tais laikais buvo žaidimo taisyklės.
Na, į kalėjimą jo nebūtų pasodinę. Bet buvo visiškai aišku, kad jis negaus teisės dirbti kitame filme.
Jo duktė Vita man pasakojo, kad tėvas buvo pakviestas į KGB ir jam pilku švarku vilkintis, rusišku akcentu kalbantis vyras įsakmiai siūlė sukurti filmą apie partizanus išdavikus, kurie savo noru perėjo į priešo pusę. Anot dukters, V.Žalakevičius atsakė nesugebėsiantis to padaryti.
Vėliau jam tai atsirūgo – pavyzdžiui, buvo atmestas filmo „Raudona – raudona“ scenarijus, filmo, kurį jis labai norėjo sukurti.
Kinematografininkai iš visų menininkų buvo bene sunkiausioje padėtyje. Dailininkai dar galėjo nupiešti portretą su akimis pakaušyje ir, radę pirkėją, parduoti be jokios cenzūros. Rašytojai galėjo rašyti „į stalčių“ arba užsienyje spausdinamiems leidiniams. Kine taip kurti buvo neįmanoma.
Filmai kainavo pašėlusius pinigus, Maskva skirdavo kūrėjams didžiulį avansą, o jei filmas būdavo nepriimamas ir neišleidžiamas į ekranus, lietuviai tą avansą turėjo grąžinti, o tai buvo milijonai rublių.
– Kokios, jūsų manymu, buvo V.Žalakevičiaus didžiausios klaidos? Knygoje yra jo prieš mirtį pasakyti žodžiai, iš kurių aišku, kad jis pats savimi nebuvo patenkintas.
– Jis kalbėjo, kad buvo taip įklimpęs į kiną, kad praėjo pro gražius dalykus – pro malonų žmogų, nunokusias braškes, saulėlydį prie ežero. Visą gyvenimą dirbo ir draskėsi tik kine.
Aš manau, kad tai buvo savotiškas nusivylimas visu savo gyvenimu. Paskutiniame interviu man V.Žalakevičius pasakė: „Aš visą gyvenimą kankinau save ir kitus, bet taip nepadariau nieko, ką galėjau, norėjau ir mokėjau padaryti“.
Man rodos, jo didžiausia klaida buvo išvykimas į Maskvą. Ten jis pasirašė po pasmerkimu prieš sovietinės sistemos kritiką, akademiką A.Sacharovą. Ten jis nežmoniškai gėrė. Padarė kelis dėmesio vertus filmus, tačiau galbūt Lietuvoje būtų padaręs daugiau.
– Įdomus dalykas buvo knygoje aprašytas V.Žalakevičiaus elgesys užsienyje. Jis išgyveno, neva visi mato, kokie bėdžiai atvažiavo, restorane užsakinėjo viską, ką įmanoma, kad taip įrodytų esąs ne skurdžius. Baimė, kad tave palaikys bėdžiumi – ar tai galima vadinti tipiška sovietinio žmogaus jausena?
– Be jokios abejonės. Ne tiek jau daug važinėjau sovietiniais laikais po užsienį, bet teko matyti, kaip nepatogiai jaučiasi mūsų tautiečiai, matydami blizgančias parduotuves ir turėdami kišenėje valdžios jiems leistus išsikeisti keliasdešimt rublių.
V.Žalakevičius tokiose situacijose jautėsi pažemintas. Pažeminimų jis negalėjo pakęsti. Atsimenu, kartą jis pasakė, kad jeigu žmogus leidžiasi būti žeminamas, taip jam ir reikia. Todėl pats geriau keldavo skandalą restorane ar viešbutyje, negu leisdavosi bent truputėlį save pažeminti.
– Ar tik sovietinis režimas lietuvius inteligentus vertė ieškoti kompromisų? Gal tai apskritai yra žmogiškas silpnumas?
- Vyko labai sudėtingas procesas, todėl negali bakstelėti, kad dėl visko kalta tik Maskva ar partija.
Gal net baisesnė už glavlitą buvo savicenzūra, kada žmogus rašo ir bijo: “Ar tik neperžengiau leistinų ribų?” Šiandien yra daugybė menininkų, kurie laiko save vidiniais rezistentais ir visokiais kitokiais pasipriešinimo dalyviais. Buvo natūralu laukti, kad po Kovo 11–osios jie atidarys savo slaptus stalčius ir išims savo disidentinius kūrinius.
Tačiau pasirodė, kad tuose stalčiuose yra tuščia.
Pagrindinės politikos direktyvos ateidavo iš Maskvos, bet ir Lietuvoje buvo okupanto pagalbininkų. Galiu papasakoti vieną istoriją apie lietuvių įnašą į mūsų meno žalojimą.
Apie 1994–uosius metus, kai dirbau LRT generaliniu direktoriumi, mane pakvietė tuometis prezidentas A.Brazauskas. Pakalbėjom apie televiziją, perėjom prie gyvenimo. A.Brazauskas ėmė kalbėti, kad lietuviai mikliai keičia savo kailiukus ir tai iliustruodamas iš savo seifo ištraukė storą pluoštą raštų. Iš šimto puslapių tespėjau perskaityti tris ar keturis.
Tai buvo šlykštūs garsių mūsų rašytojų, režisierių ir kitų meno žmonių skundai kompartijos Centro komitetui – jie skundė, kad jų kolega parašė antisovietinę pjesę, kad kitas menininkas turi draugę užsienyje ir greičiausiai negrįš po kelionės. Bjaurūs rašiniai, kuriuose ištampyti asmeninio gyvenimo faktai, kad parodytų koks kitas lietuvis yra amoralus tipas.
Taip rašė ne šiaip kokie studenčiokai, o žinomi meno žmonės, dabar visuomenėje prisistatantys didžiuliais Lietuvos patriotais. Prašiau A.Brazausko tuos popierius bent dienai paskolinti, tačiau jis griežtai atsisakė, pareiškęs, kad kol jis gyvas, tie popiergaliai gulės jo seife o po mirties nukeliaus į krosnį. Jei ta informacija būtų buvusi paviešinta, tai būtų buvusi bomba. Nežinia, ką kalbėtų tie, kurie piktinasi visais, kurie gyveno ir dirbo okupacijos metais.
Jeigu tais laikais lietuviai menininkai išvis nebūtų kūrę, būtume žiūrėję tik rusiškus filmus, skaitę rusų rašytojų knygas ir klausęsi dainų apie katiušas. Kažin ar tai būtų buvę geriau.