Mums pastaruoju metu akivaizdžiai trūksta pramogų. Ypač tokių, už kurias nereiktų mokėti. Žinoma, lengviausias būdas prisigerti ir sėsti prie vairo arba prisivalgyti ir griūti prie televizoriaus. Pirmuoju atveju pramoga dažnai būna tokia brangi, kad neužtenka net vienos (tavo) gyvybės, antruoju – kad ir kaip sočiai būtum paėdęs, vis tiek gali girdėti, kaip chirurgų ir kolonoskopijos specialistų būriai galanda peilius, kalavijus aštrius. Valandėlei nutildykit garsą ir paklausykit – galanda!
Stovėjau prie nešiojamojo kompiuterio ir norėjau. Kompiuterio, žinoma. Taip norėjau, kad net barzda tirtėjo. Kol nebuvo šios isterijos su finansais, visai nenorėjau. Abejingai praeidavau pro stirtas gražiausių daiktų ir prietaisų. Kai pasaulį ištiko finansinė negalia – mane ėmė kankinti pirkimo manija. Netgi ne pirkimo. Galbūt žiūrėjimo į naujus daiktus manija.
Kažkokia proga esu sakęs, kad man patinka pirkti naujus daiktus, nes tikrai senų, gerų, antikvarinių įpirkti neįstengiu. O gal pabudo rūpinimosi instinktas. Klimaksas. Velniai žino kas. Bet štai stoviu prie nešiojamojo kompiuterio ir barzda dreba. Tie kompiuteriai atrodo tokie gležnučiai, švelnučiai, išsiilgę rankų šilumos ir žvilgsnio meilės. Norėčiau panešioti juos, pasūpuoti. Deja, visi jie prirakinti. Laisvę kūdikėliams „laptopams“!
Prisistato pardavėjas oranžiniais drabužiais. Kodėl taip keistai administracija juos rengia: lyg pirkėjai būtų duobės, o pardavėjai – tas duobes užasfaltuoti pasiryžę kelininkai.
Patinka, klausia jis manęs.
Sunkiai nuryju seiles. Ir sakau: jeigu pasiėmiau kreditinę kortelę – perku iš karto. Užkimba. Jo galvoje vyksta intensyvus skaičiavimo procesas: penkiasdešimt procentų iš šimto, kad pirksiu. Arba turiu kortelę arba neturiu. Dabar ir jiems nelengvas metas. Anksčiau būdavo sunku pagauti pardavėją, nueini į parduotuvę, o jie slapstosi, vengia tavo žvilgsnio, meluoja, ima kalbėti vengriškai, apsimeta, kad čia nedirba, nueina į tualetą ir dingsta visiems laikams. Dabar minia pardavėjų vaikosi vieną pirkėją. Visi oranžiniai, įteiklūs, net blizga nuo aliejaus. Pasirengę sulįsti į vieną vietą. Aleliuja, šventė pirkėjų kieme.
Taigi neva nekaltai pasuku kalbą apie prekę. Iškamantinėju apie visas prietaiso savybes, drauge su pardavėju iščiupinėjame visus pasiekiamus ir nepasiekiamus jo agregatus, galimybes, kiekvieną raumenėlį. Jaučiu pasitenkinimą. Niekad nemėginau sekso telefonu, bet neabejoju, kad tai kur kas geriau.
Koks seksas gali būti telefonu? Ypač kai žinai, kad kitame ryšio gale sėdi koks nors ką tik pasikeitęs lytį regbio žaidėjas. O čia – viską gali pačiupinėti, paglostyti, net panešioti truputį leido, kiek grandinės siekia. Malonu. Žinoma, tiek energijos iššvaistęs pardavėjas nori satisfakcijos. Pamažu ima kalbą sukti kasos link.
Aš ir vėl šliukšteliu aliejaus į šventą vilties ugnį - dievaži, pirksiu. Ir priduriu - jeigu tik pasiėmiau kreditinę kortelę. Priduriu entuziastingai, taip, tarsi juokaučiau, tarsi ta kortelė man į subinę būtų įsiūta. Imu raustis kišenėse. Pardavėjas darosi jau net ne oranžinis, o rausvas, beveik kaip flamingas ugnikalnio papėdėje. Deja, kortelę palikau namie. Žinojau tai nuo pat pradžių. Bet viltis - pardavėjų motina.
Pažadėjau, kad tučtuojau grįšiu. Tegul jis čia pastovi, ir pasaugo šį egzempliorių man. Tik pasiimu kortelę ir atgal.
Grįžau namo, apsivilkau geriausią švarką, nusiblizginau batus ir pasukau visiškai į priešingą pusę – į automobilių saloną. Galite įsivaizduoti, kas buvo ten. Viskas, įskaitant net ir bandomąjį važiavimą. Deja, ir vėl buvau šį tą palikęs. Šį kartą visus dokumentus. Pardavėjas nė nepasiteiravo, ar aš apskritai turiu teisę vairuoti.
Pajutęs sėkmę nuvažiavau į „Akropolį“. Užėjau į pirmą pasitaikiusią drabužių parduotuvę ir ėmiau matuotis.
Beje, apie persirengimo kabinas. Jos neišnaudojamos. Įsivaizduokite, jeigu kabinose grotų muzika. Kiekvienoje atskirai. Ir dar galėtum pasirinkti sau labiausiai patinkančią grupę. Mažas televizorius. Internetas. Minibaras.
Užeini pasimatuoti šaliko, išgeri martinio. Jeigu kelnių, reikia ko nors stipresnio, vodkos ar viskio. Matuojiesi batus – tekila kaip sykis. Intymus apšvietimas. Atsidaro slaptos durelės ir tau ant kelių jau sėdi didžiakrūtė Afroditė... O gretimoje kabinoje kokia nors garsi politikė matuojasi Rusijos imperijos caro karūną. Ar guminius batus po mėšlą braidžiot. Dieve, persirengimo kabinų laukia nuostabi ateitis.
Žinoma, iš „Akropolio“ irgi išvažiavau nenusipirkęs net sąvaržėlės. Bet užtat atsipalaidavęs, linksmas, nerūpestingas, burgzdamas iš pasitenkinimo. Velniai rautų, neišleidau nė cento, o jaučiausi prisipirkęs pusei metų.
Papasakojau apie tai savo odontologui. Na tu ir š..., sako jis, būtum papasakojęs anksčiau, būčiau tave gręžęs be nuskausminimo. Tu tikras š..., pakartojo. Kalba beveik rimtai. Jis toks rimtas, kad sunkiai suprantu, kada juokauja, kada ne.
Hm. O man visa ši istorija – kaip tik ir yra nuskausminimas. Prakeiktas nuskausminimas rūpesčių ir sąskaitų prislėgtiems žmonėms. Sutinku, šiknius, bet juk mes žaidžiame atviromis kortomis. Šūdžiai pardavėjai, stengdamiesi man ką nors parduoti, kartu stengiasi ir apvogti mane – pridėtinė vertė ne kas kita, kaip vagystė. Tikroji prekės vertė parduotuvėje visada penkis kartus didesnė. Kapitalistas – vagis, štai K.Marxo „Das Kapital“ esmė. Bėda ta, kad kiekvienas, kuris nori ką nors parduoti, tuo vagimi turi virsti. Neišvengiamai.
Mes visi truputį vagiam vieni iš kitų – truputį laiko, truputį pinigų, truputį meilės, žinių, idėjų, galiausiai apsišikame tiek, kad pavagiam sveikatą, gyvenimą ir iš savo artimųjų, ir iš savęs. Ir ką gi. Tenka suspausti sėdmenis, gyventi toliau. Ir tikėtis, kad didysis Bankininkas ir šiandien suteiks mūsų akims dar vieną šviesos kreditą.