Nors, verta pripažinti, politikai – tikresni burtininkai: jie sugeba stebuklingu būdu pradanginti valstybinio lygio dokumentus, niekam nepastebint pasisavinti milijonus litų iš valstybės biudžeto, dematerializuoti geriausius sklypus nacionaliniuose parkuose, be to, ateitį liaudžiai prognozuoja tiksliau, o savo anūkams ir proanūkiams ją užtikrina itin šviesią ir turtingą. O tie, kurie buria iš kortų ar kavos tirščių, yra bėdžiai – visomis prasmėmis.
Prieš kelerius metus, rengdama savo diplominį darbą „Astrologija, ezoterika ir okultika Lietuvos žiniasklaidoje“, atlikau žurnalistinį eksperimentą. Kreipiausi į tuos lakios vaizduotės veltėdžius, kurie per televiziją ir spaudą reklamuojasi būsimus įvykius sugebantys perskaityti iš kortų. Siekiau išsiaiškinti, kaip įvairūs pranašautojai interpretuos mano ateitį tuo pačiu klausimu.
Žinoma, visų sapalionės smarkiai skyrėsi. Būta skirtingų pastebėjimų ir apie mane pačią. Pavyzdžiui, viena būrėja nusprendė, kad mano zodiako ženklas – Liūtas. Pasiteiravus, kodėl jai taip atrodo, paaiškėjo, jog tik dėl to, kad mano plaukai ilgi ir pūsti, esą labai primena liūto karčius. Tąkart ponia nepataikė.
Bet iš visų mano aplankytų iškilių pranašautojų užvis labiausiai nusipaistė pastaruoju metu laimingą šarlatano bilietą ištraukęs tarologu, o gal logotaru save tituluojantis toks Leopoldas. Žvakių šviesos prieblandoje Taro kortomis žongliravęs ateities „ekspertas“ sugebėjo man prikergti visiškai priešingas būdo savybes, pomėgius, gebėjimus, profesiją. Be to, „logika“ ir „logistika“ jam buvo tik sinonimai.
Reikia visiškai neturėti jokios intuicijos, kad, matant prieš save žmogų, būtų įmanoma taip nusišnekėti. Net ir su būrimais nieko bendra neturintis kaminkrėtys sugebėtų daugiau tikslių dalykų apie jus, nepažįstamąjį, pasakyti, negu tarologas Leopoldas.
Ramūnų kaimo skerdžius Gugis (V.Krėvės „Raganius“) ir be kortų jausdavo šalia esančio žmogaus būseną ir jo mintis „lyg iš knygos skaitydavo“ – tiesiog turėjo intuiciją ir senolių perduotas žinias apie slėpiningus gamtos ženklus. Tokių įžvalga apdovanotų ir kosmologiją išmanančių žmonių šiame pasaulyje, tikėkimės, vis dar yra, bet tikrai ne šių dienų Marijos žemėje ir tikrai ne tarp tų, kurie viešai skelbiasi okultistais.
Mūsų apsišaukėliai mistikai – ypač primityvūs. Pavyzdžiui, kad pavyktų bent apgraibomis ką nors teisingai pasakyti apie klientą, prieš pradėdami būrimo seansą, stengiasi iš to asmens išpešti kuo daugiau informacijos. Paskui jau meta kortas, taip sakant, tik dėl vaizdo. Neva jas skaitydamas būrėjas pliurpia daugmaž tą patį, ką jam atėjęs nelaimėlis ar smalsuolis išpasakojo, išsidavė, tik kita tvarka ir truputį kitais žodžiais. Dėl solidumo šarlatanas įvelia dar kokių nors beprasmiškų frazių su įmantriais lotyniškais terminais, kurių prasmės pats išvis nesuvokia, o apsidraudimui būtinai pateikia dviprasmiškų, ganėtinai universalių minčių, nevengia ir kartoti: „Arba, arba“.
Jeigu šarlatanai buria žinomų žmonių likimus, tai panaudoja informaciją, girdėtą per televiziją ar perskaitytą gandų prikimštoje bulvarinėje spaudoje bei glamūriniuose žurnaluose, tik ją jau apgaubia paslapties šydu. Užuot įvardiję savo prognozes tiksliai, pseudobūrėjai vynioja mintį į vatą ir dar taip, kad kas beišsprūstų, vis tiek po to galėtų pūstis: „Ar aš nesakiau?“
Čia kaip ir tame anekdote apie tris rabino sūnus, kurie buvo fantastiškai taiklūs prognozuodami rytdienos orą. Vienas tvirtindavo, kad švies saulė, kitas – kad bus kritulių, o trečias – kad nelis, bet ir nešvies saulė, taigi bus vėsu ir apsiniaukę. Ir visada kuris nors iš brolių likdavo teisus. Bet tokia laimė pataikyti tiesiai į dešimtuką leopoldams tenka retai.
Man, dažnai Azijos kraštų, kur jau prieš tūkstančius metų kūrėsi sudėtingi žmogaus psichikos pažinimo mokymai, lankytojai, aptakūs mūsų žiniuonių ir kerėtojų papaistymai, kurie prilygsta stebuklinėms pasakoms, kelia tik graudų juoką. Todėl pabandysiu juos perspjauti, pranašaudama prezidento rinkimus. Kadangi esu ne tarologė, bursiu paprastomis stalo žaidimų kortomis. Tfiu tfiu tfiu, tuk tuk tuk, kad kas „nepakorotų“.
Taigi. Pritariu vienai garsiai ir suktai Fabijoniškių būrėjai, kad rinkimuose vyraus moteriškas pradas. Pridursiu, kad tai, kaip liaudis sako, ir arkliui aišku. Nors gali būti ir kitaip.
Tad kas gi išdrįs mesti iššūkį visų politologų favorite laikomai geležinei kumelei, pasidabinusiai juodu diržu ir rožinėmis kamanomis? Kortose ją simbolizuoja būgnų dama.
Už jos įtakos teritorijos ribų regiu atsidūrusius net keturis tūzus. Kozirinis tūzas AMB. Atisakė balotiruotis už 20 mln. litų kyšį – šią sumą iš mokesčių mokėtojų pinigų premjeras žadėjo paaukoti Valdovų rūmų muliažo Gedimino kalno papėdėje statyboms. Apgavo. O štai kitas tūzas – mūsų demokratijos tėvas, žmogus, artimas pačiam Aukščiausiajam, sutrumpintai Tatat, buvo sugundytas dar pigiau – šiltu ir patogiu krėslu Briuselyje.
Kortos rodo, kad tūzui tapšnotojui galimybių dar kartą patekti į valdžios olimpą faktiškai nėra jau seniai. Panašu, kad galų gale jis ir pats tai suprato, „dėjo“ ant apsišaukėlių pranašysčių ir taip pat suka ienas Briuselio link. O tūzas – Kėdainių „kniazius“, nors ir skamba kaip didikas, išties yra prastos kilmės, be to, pastaruoju metu jam ne valdžios siekiu, bet nuosavo kailio blusomis tenka rūpintis.
Užtat pirštinę mesti geležinei ledi pasirengę kaip niekad daug visuomenės marginalų ir plevėsų. Jų veržimasis į Prezidentūrą primena atranką į Euroviziją, kur ant pakylos daugiausia prašosi bebalsiai, beklausiai, protiškai atsilikę ir kitaip Dievo nuskriausti artistai, kuriems ne tiek svarbu patekti į finalą, kiek būti bent jau pastebėtiems. Kaip šviesaus atminimo modernistas Juozapas Albinas Herbačiauskas pasakytų: „Tikra beždžionybė“.
Iš kortų matyti kelios binarinės poros. Antai į prezidento postą nusitaikė net du kilmingieji, ir ne šiaip kokie vikontai ar baronai, bet kunigaikščių titulus turinčios garsenybės. Tai LDK kunigaikščių palikuonis Vildaugas – pikų bartukas ir Rusijos kunigaikštienė Šatrija – čirvų dama.
Pikų bartukui, kuriam šiais metais neleista eiti į kovą su jokia dama, kortos rodo net tris kelius: pirmas, labai vingiuotas, veda į Prezidentūrą, bet taip jos ir nepasieks, antras, miglotas – į LDK sostą, trečias, labai tiesus – į specialios paskirties gydymo įstaigą. Bet kortos rodo, kad jei kitaip būtų susiklosčiusios aplinkybės, šio kilmingojo galimybės tapti prezidentu būtų vertinamos santykiu penkiasdešimt su penkiasdešimt, nes juokdariai Lietuvoje labai populiarūs.
Regiu, kad Vildaugui už nugaros stovi nemažai gerbėjų. Jei netikite, pasivaikščiokite po Vilniaus senamiestį ir įsitikinsite. Bene aistringiausias moralinis kunigaikščio rėmėjas – su arbatinuku ant galvos arba su lapės kauke ant veido dažnai vaikštantis Nikodemas.
Nors čirvų damą apžvalgininkai laiko politiniu lavonu, šiaip ar taip, kortos rodo, kad Šatrija, būdama žemės ūkio ministre, valstiečių interesus sugebėjo apginti. Taigi, sėjantys, ariantys ir runkelius auginantys žemdirbiai ja pasitikės. Daugiausia Šatrijos mylėtojų kažkodėl telkiasi Labanoro bažnytkaimyje ir trisdešimties kilometrų spinduliu aplink jį išsibarsčiusiuose kaimuose. Ignalina Rusijos kunigaikštienę irgi palaikys. Dėl to galimybių čirvų damai tapti prezidente – nemažai.
Toliau matyti, kad kai kurie pretendentai į prezidentus prieštaringai susiję ir dubliuojasi. Antai pirmu šalies asmeniu geidžia vadintis net du Buratinai: vienas – iš Seimo, kitas – iš banko. Parlamento Buratinas, klounų partijos vadas Arūncė, kortose, be abejo, – čirvų bartukas, o ūkiško banko Buratinas atitinka kryžių karalių, bet akivaizdu, kad karaliauti jam teks tik banke. O štai čirvų bartukas tapti prezidentu realių galimybių turi, nes jį, kaip kortos rodo, palaikys dauguma kaimiečių, provincialų ir didmiesčių liumpenų.
Nenutylėsiu, kad pagal argentinietišką a la Peron politinį scenarijų besismaginantis Arūnas Buratinas surinktų daugiau tautiečių balsų, jei viešai kategoriškai nepalaikytų šiuo metu Vyriausybės vykdomos liūdnojo vaizdo politikos, dėl kurios smulkūs verslininkai, menininkai, laisvi kūrėjai, publicistai ir rašytojai priversti bėgti užsidirbti duonos kąsniui svetur. Juos liūdnojo vaizdo riteris – premjeras nusprendė pašalinti iš visuomenės gyvenimo, kad šie savo viešais pasisakymais netrukdytų valdžiai vykdyti krizės gilinimo plano.
Dar viena odiozinė figūra – būgnų bartukas, patriotas, mafiozų draugas, imtynininkas ir generolas Česius, už kurio nugaros kyšo kažkokios labai supermistinės astrologų asociacijos, beje, įregistruotos privačiame bute, asiliškos ausys.
Paksininkų partijos atstovas Valentinas Mazuronis – pikų karalius. Jis žymus nebent tuo, kad tikrai labai panašus į kortose vaizduojamą pikų karalių. O, va, pikų dama reprezentuoja Loretą Graužinienę. Kortose išskaitau jos beprecedentę ištikimybę savo šeimininkui, tačiau tai vertybė tik partijos lygyje, o ne valstybės. Ir oi oi oi, panašu, kad pikų damos ir taip menkas galimybės vadintis prezidente paleis vėjais jos įvaizdžiu besirūpinantis kirpėjas Mantas. Prisiminkime – jis jau vienai balsingai merginai sužlugdė galimybę patekti į didžiąją Eurovizijos sceną.
Dabar aptarsiu kitos atrankos į Euroviziją dalyvės tėvą, čirvų karalių – Algirdą Pilvelį. Kortos rodo, kad šio ambicingo pono galimybės rinkimuose išaugtų, jei jis pasektų eksmurzos, dabar – Gervaldo, pavyzdžiu ir pasikeistų pavardę: visgi balotiruojasi ne į mėsos perdirbimo cecho vedėjo postą.
Dar vienam Algirdui – būgnų karaliui Butkevičiui – rinkimuose į prezidentus irgi trukdys pavardė, nes provincijos gyventojams jis asocijuosis su mediku ir frontininku, savo ar ne savo valia nuolat įsiveliančiu į kyšių skandalus, bendrapavardžiu Audriumi.
Vėl metu kortas, ir ką gi regiu? Ogi tai, kad ietis su geležine kumele realiai galintis sukryžiuoti skandinavų banko Gitanas, kitaip tariant, kryžių bartukas, per daug užsiėmęs bonsai medelių auginimu ir jam nepriklausančio didžiulio obelų sodo Vilnelės pakrantėje priežiūra – iš altruistinių paskatų, žinoma. Tad laiko prezidentavimui nesuras. O gaila, nes ne tik žodžiais, bet ir darbais gamtą mylintis prezidentas gintaro kraštui labai praverstų.
Tiesa, kortos rodo, kad geležinei ledi nekliudyti siekti šalies vadovo posto kryžių bartukui nurodė specialiųjų tarnybų ne Lietuvos, žinoma, ir šįkart – net ne Rusijos, tarpininkai, o gal broliai masonai. Juk ir Gitanas, ir geležinė vilkė pretenduotų į tą patį sluoksnį, t.y. inteligentus, verslininkus ir laikraščius mokančius skaityti piliečius.
Tie į Prezidentūrą besibraunantys tautiečiai, kurių nepaminėjau, kortų kalba apibūdinami kaip šešiukės, tad nematau reikalo kvaršinti jums galvos dėl menkystų. Anų tikimybė nugalėti varžybose dėl galimybės tituluotis pirmuoju šalies asmeniu – maždaug tokia, kaip Leopoldui taikliai ką nors atspėti apie kitą žmogų. Tiesiai šviesiai kalbant, lygi beveik nuliui.
Na ir po paskutinio metimo kortos rodo, kad į antrą turą išeis būgnų dama ir čirvų bartukas. Ir visai nesvarbu, kuris iš jų nugalės. Nes tiek vienas, tiek kitas lyg klapčiukai vykdys vadinamųjų kregždučių prolenkišką politiką iki tol, kol paaiškės, kad Lietuvos nepriklausomybė – tik mitas, tik tarpinė stotelė pakeliui į naująją Žečpospolitą.
Intriguoja ir tai, kad kortos rodo, jog jei lietaus krašte prezidento išvis nebūtų, tai niekas jo ir nepasigestų. Tai patvirtina ir toks iškalbingas faktas: kol krizės įkarštyje dabartinis prezidentas pramogavo saulėtosios Meksikos kurortuose, jo trūko tik humoro laidų kūrėjams. Tad visko gali būti, kad anksčiau ar vėliau prezidento institucija bus panaikinta.
Tiesa, jei artimoje ateityje pasirodys, kad savo prognozėmis „prasišoviau“, tuomet pasiteisinsiu kaip per vieną televizijos laidą susipainiojęs ir šalies žiūrovų akivaizdoje demaskuotas Leopoldas: „Ne mano kortos, ne mano stalas“. Ir pridursiu – „ne mano klaviatūra“.
Bet kokiu atveju, pasižadu daugiau politinėmis temomis nebeburti.