Šilumą arba vėsą būtinai pajusite. Net jeigu knygai – tūkstantis metų.
Bet kodėl ledai visada šalti, šuniukai šilti, gyvenimas – toks, nei šiltas, nei šaltas?
Štai koks be galo svarbus klausimas iškilo man. Kodėl svarbus? Todėl, kad radau siaubingai gerą atsakymą.
Taip yra todėl, kad knygą nuo pat jos gimimo globoja daugybė žmonių. Jie į drebančias knygas pučia savo šiltą kvapą, išsigandusias glosto pirštų galiukais, suprakaitavusias džiovina žvilgsniais, apsiverkusioms nušluosto ašaras.
Kas tie žmonės?
Vieni jų skaito rašytojo parašytos knygos rankraštį, dar nė iš tolo neprimenantį knygos, su autoriumi svarsto, ką daryti, kad būsimąją knygą pamiltų skaitytojai.
Kiti knygą iliustruoja. Tai be galo sunku ir net pavojinga – dailininkas mintimis turi apsigyventi būsimosios knygos puslapiuose. Gerai, jeigu veiksmas vyksta vidurvasarį pajūryje. O jeigu reikia lįsti į atominių blusų urvą arba dvi savaites siurbti dulkes?
Kai kas knygą taiso. Kad jūs žinotumėte, kiek klaidų padaro rašytojai! Ir niekas jų už tai nebara.
Kol knyga pavirsta padariuku, besiprašančiu į spaustuvę, ją glosto, puošia, nešioja, sūpuoja daugybė žmonių leidykloje. Tie žmonės – ypatingi.
Neypatingi iš leidyklų pabėga pačią pirmą darbo dieną. Po trijų valandų. Pamiršę savo striukes ir nosines.
O spaustuvės! Ten tokie rimti žmonės ir toks skraidyti verčiantis šviežių dažų, popieriaus ir spausdinimo mašinų kvapas, kad kai kas prie kojų turi prisirišti svarsčius. Kad neišskristų.
Dar knygynai. Ir bibliotekos. Mano vaikystės bibliotekoje, trijuose senos medinės trobos kambariuose knygų lentynų įduobtomis grindimis, dirbo bibliotekininkas.
Jis buvo senas, nemokėjo važiuoti dviračiu ir kosėdavo, bet turėjo teisę dienų dienas žiūrėti į knygas. Ir aš norėjau nemokėti važiuoti dviračiu, kaip tas bibliotekininkas. Kad tik galėčiau žiūrėti į knygas.
Prisiminkime šiandien ir tuos žmones. Redaktorius, dailininkus, dizainerius, korektorius, leidėjus, spaustuvininkus, knygynininkus, bibliotekininkus.
Tai šių žmonių šiluma ir vėsa knygų viršeliuose ir nugarėlėse laukia pačių svarbiausių žmonių – visų mūsų, skaitytojų.
Juk galima gyventi, kai šitaip, ar ne?
* * *
Už knygas vaikams – premijos
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sostinėje vakar Tarptautinės vaikų knygos dienos proga buvo apdovanoti geriausių praėjusių metų vaikų knygų autoriai ir tradicinės vaikų literatūros premijos laureatai.Ši G.Morkūno kalba buvo pasakyta per apdovanojimus.
* Vaikų literatūros premijos laureatais Lietuvos švietimo ministerija išrinko rašytoją K.Kasparavičių ir Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro informacijos skyriaus vedėją R.Kišūnaitę.
* Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius geriausia 2008 m. vaikų ir paauglių knyga pripažino G.Morkūno „Blusyno pasakojimus“ („Nieko rimta“).
* Geriausia metų pjesių knyga pripažinta N.Indriūnaitės „Baltos pasakos“ („Kronta“).
* Už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą apdovanojimas skirtas V.Urbaitei, išvertusiai E.Valterio knygą „Puokiai“ („Nieko rimto“), už vertimą paaugliams – V.Alksnėnui, išvertusiam E.Farjeon knygas „Mažoji siuvėja“ ir „Septintoji princesė“ („Nieko rimto“).
* Gražiausia metų knyga pripažinta I.Daukšaitės iliustruota knyga „Mįslės“ („Žara“), meniškiausiai iliustruota knyga – A.BagočiūnaitėsPaukštienės nespalvotai iliustruota N.Indriūnaitės knyga „Baltos pasakos“.
* Reikšmingiausiu metų debiutu tapo R.Rimšo knyga „Ne Karibų kruizas“ („Gimtasis žodis“).
* Premija už svariausius metų vaikų literatūros mokslo ir kritikos darbus atiteko L.Jakonytei už publikacijas „Rubinaityje“ ir kituose literatūriniuose leidiniuose.