Šioje Vyriausybėje pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Žemės ūkio ministerijai vadovauti paskirtas ūkininkas Kazimieras Starkevičius, viceministru pasikvietęs savo kolegą ūkininką agronomą, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininką Aušrį Macijauską.
Korespondentas Polikarpas Ragožis lankėsi Kėdainių rajono Saviečių kaimo žemės ūkio kooperatyve „Mūsų ūkis“, kuriam vadovavo Aušrys Macijauskas, ir čia kalbėjosi su žemės ūkio viceministru.
- Žiniasklaidoje skelbiama, kad su kitais dviem ūkininkais išsinuomojote 180 ha žemės, įsigijote apleistus sužlugusios žemės ūkio bendrovės pastatus ir įkūrėte kooperatyvą. Bet norėtųsi žinoti, kokia buvo asmeninė žemės ūkio valda iki kooperatyvo steigimo? Kiek hektarų turėjote nuosavos, kiek nuomojamos žemės?
- 1986 m. baigdamas vidurinę mokyklą tvirtai žinojau, kad būsiu agronomas ir savo gyvenimą paskirsiu žemės ūkiui. Čia, matyt, genai. Aišku, tada kalba ėjo apie kolūkinį žemės ūkį. Mano senelis, Juozas Vaitkevičius, netoli Žarėnų, Klibių kaime (Telšių r.), turėjo 80 ha ūkį ir, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos ūkininkų, buvo ištremtas į Irkutsko sritį. Taigi atgavus nepriklausomybę atsirado proga atsiimti senelio žemę.
Tačiau gyvenau Kėdainiuose ir keltis į tolimąją Žemaitiją nesiryžau. Todėl kartu pasitarę su kitais giminaičiais visą senelio žemę perleidome vienai paveldėtojų, kad nedraskytume ūkio. Kėdainiuose susitikau dar du tokio pat likimo draugus, kurių senelių žemė buvo Žemaitijoje – Artūrą Jodeiką ir Algimantą Šleževičių, ir nutarėme dirbti kartu, nes nei lėšų, nei kažkokio užnugario neturėjome.
Radome tinkamą gabalą visiškai apleistos žemės Saviečių kaime, Kėdainių rajone ir pradėjome vargelį vargti. Pirmą kartą traktoriui su plūgu išvažiavus į minėtą lauką truputį nejauku pasidarė, nes traktorius pradingo tarp piktžolių ir tik pagal išmetamus dūmus matėsi, kur verčiama vaga.
- Kokiu būdu įgijote žemės nuosavybę – pirkote, gavote kaip palikimą ar dovaną?
- Pradėjus ūkininkauti žemės plotas nuo 180 ha greitai didėjo ir šiuo metu ŽŪK „Mūsų ūkis“ valdo apie 1000 ha. Valstybinė žemė, kurią išsinuomojome, buvo po truputį grąžinama žmonėms, o mes naujiesiems savininkams, kurių dauguma buvo iš didmiesčių, pasiūlydavome atgautą žemę parduoti. Taip po truputį ir supirkome beveik 50 proc. dirbamosios žemės. Kitą dalį vis dar nuomojame.
- Pasirinkote grūdininkystę. Kodėl?
- Nuo pat pradžių auginome kviečius, miežius, cukrinius runkelius, vėliau pradėjome auginti ir rapsus. Buvo įvairių eksperimentų: garstyčios, pupos, žirniai, rugiai. Reikia nuolat ieškoti ir bandyti įvairias naujoves. Ir dabar neatsisakome naujovių, kiekvienais metais ką nors pabandome.
- Pirmas traktorius, kaip minėjote, pradingo piktžolėse. Kokios dar žemės ūkio technikos turėjote?
- Pirmas buvo vikšrinis T-150, nes tuomet tai buvo pats pigiausias traktorius. Šiuo metu ūkis turi visą reikalingą techniką. Tačiau linkę naudotis ir agroserviso, ir kaimynų paslaugomis. Pavyzdžiui, cukrinių runkelių nuėmimo darbus patikėjome agroserviso įmonei ir esame tuo labai patenkinti. Javapjūtės metu mums mielai talkina kaimynai su naujausiais javų kombainais. Nauda abipusė: ir technika geriau išnaudojama, ir darbas atliekamas kokybiškai, ir, svarbiausia, laiku. Juk dažnai taip būna: Babtuose palijo, o pas mus, Saviečiuose, saulutė plieskia. Tai kam laikyti modernią ir brangią techniką be darbo?
- Kokias technologijas naudojote savo ūkyje?
- Kadangi neturėjome pakankamai lėšų nusipirkti gerą plūgą, tai nuo pat pradžių ūkyje buvo taikoma bearimė technologija. Aišku, čia vėlgi nėra taip paprasta, reikia daug laiko ir kantrybės, kad ši technologija duotų vaisių. Tačiau nesu kategoriškas: reikia įvertinti aplinkybes. Ten, kur galima taikyti minimalią žemės dirbimo technologiją, ją reikia taikyti, bet ten, kur neįmanoma - nereikia vaikytis madų.
- Ir nutarėte steigti žemės ūkio kooperatyvą?
- Manau, kad kartu sutelkus jėgas visada galima padaryti daugiau nei dirbant po vieną. Tikrai nebūčiau pasiekęs tiek dirbdamas vienas, kiek pasiekėme darbuodamiesi kartu su Algiu ir Artūru.
- Kiek narių jungia kooperatyvas, kokie tarpusavio santykiai?
- Visi penki nariai dirba arba savo laiku dirbo kooperatyve. Beveik visas nekilnojamasis turtas, įranga, technika priklauso kooperatyvui. Tik su žeme yra įvairiai – dalis priklauso kooperatyvui, dalis – nariams.
- Kooperatyvui jau 13 metų... Kas per tą laikotarpį nuveikta?
- Kai prieš 13 metų mes atvykome į Saviečius, tikrai dauguma vietinių gyventojų su nepasitikėjimu stebėjo mūsų veiklą. Bet džiaugiuosi, kad po tiek metų mes vis dėlto įrodėme, kad atėjome ne kažką atimti, o duoti. Kooperatyve dirba gabiausi kaimo žmonės, prisidedame prie visų kaime organizuojamų renginių, rėmėme bendruomenės susikūrimą ir dabar remiame jos veiklą. Aišku, įmonė išaugo, technologiškai „sutvirtėjo“, tapo moderniu ūkiu, manau, galiu sakyti, kad ŽŪK „Mūsų ūkis“ prikėlė Saviečius naujam gyvenimui.
- Naudojotės ES struktūrinių fondų parama?
- ŽŪK „Mūsų ūkis“ pasinaudojo SAPARD programa, buvo įsigytas naujas kombainas, džiovykla, kita įranga.
- Gal ne paslaptis, kokią investicijų dalį sudaro ES parama ir kooperatyvo lėšos?
- Aišku, SAPARD parama buvo labai svarbi, tačiau tai tik nedidelė dalis visų investicijų, per 13 metų padarytų ūkyje.
- Koks dabar kooperatyve auginamų žemės ūkio kultūrų vidutinis derlingumas?
- Nors Kėdainių rajonas pagal žemės derlingumą yra tarp pirmaujančiųjų, bet Saviečiuose žemė nėra geriausia. Tačiau derliai ūkyje pakankamai neblogi: kviečiai – 6,5 t, žieminiai rapsai – 3,5 t, vasariniai rapsai – 3 t, cukriniai runkeliai – 55 t. Siekiame ne didžiausių derlių, bet didžiausios ekonominės naudos.
- Ar tenkina grūdų supirkimo kainos?
- Kainos yra kainos, prie jų reikia prisitaikyti. Galima nervintis, rūstauti, bet MATIF‘o kainų nepakeisi. Aišku ne viskas dar padaryta kooperuojant ūkininkus. Dar nesugebame savarankiškai išeiti į tarptautinius vandenis, nemokame parduoti savo grūdų, pavyzdžiui, į Šiaurės Afrikos ar kitas patrauklias rinkas. Tačiau tai laikinas dalykas, nes tikiu, kad jau ne už kalnų diena, kai tokius darbus darysime patys, be tarpininkų.
- Ar galite teigti, kad „Mūsų ūkio“ kooperatyvas jau yra konkurencingas?
- Jei būtų priešingai, jau būtume bankrutavę.
- Kam perduosite vadovavimą kooperatyvui?
- Kooperatyvo valdybos pirmininkas šiuo metu yra Algimantas Šleževičius, o direktorius – Artūras Jodeika.
- Nuosekliai ėjote per visas žemdirbystės pakopas – nuo artojo iki agronomo. Aktyviai įsijungėte į žemdirbių visuomeninę veiklą, tapote Lietuvos grūdų augintojų asociacijos tarybos pirmininku, Žemės ūkio rūmų prezidiumo nariu. Ar manote, kad ši patirtis padės dirbti žemės ūkio viceministro pareigose?
- Jau padeda. Neįmanoma žinoti visko, bet nemažai žemdirbiškų problemų man yra žinomos, kurias ir bandau spręsti šiose pareigose. Kad perėjau visas savivaldos pakopas – irgi didžiulė paspirtis, nes puikiai pažįstu žemdirbių organizacijas, jų lyderius, tai padeda bendraujant, sprendžiant sunkias šių dienų problemas.
- Motyvai, kurie paskatino, sakykime, iš provincialios Kėdainių rajono tarybos pereiti į didžiąją politiką?
- Visų pirma buvau pakviestas kaip ekspertas kurti Tėvynės sąjungos rinkimų programos kaimo dalies. Po to tęsiau darbą kuriant Vyriausybės programą. Tuo metu gavau progą susipažinti su realia valstybės būkle ir, reikia pripažinti, truputį sunerimau. Supratau, kad negaliu palikti partiečių tokių sudėtingų iššūkių akivaizdoje. Tuo pačiu supratau, kad žemdirbiai gali nukentėti, jei reformos, kurios buvo numatytos, nebus adaptuotos žemės ūkiui. Taigi kai Kazimieras Starkevičius pakvietė užimti viceministro postą, pasakiau tvirtą „Taip“.
- Puikiausiai žinote visas žemdirbių problemas, nes su jomis susidūrėte ūkininkaudamas. Ko gero, jau spėjote susipažinti ir su viceministro pareigomis?
- Žemės ūkio viceministras gali daug ką, tačiau negali išspręsti problemų, kurių sprendimas nepriklauso nuo mūsų norų. Pvz., negaliu supirkti pieno po 80 ct, negaliu suvienodinti mūsų tiesioginių išmokų su prancūzų gaunamomis. Tačiau galime supaprastinti ES paramos gavimo taisykles, galime paskatinti perdirbimą ūkiuose ir ūkininkų kooperatyvuose, galime kalbėtis su Vyriausybe dėl nacionalinės paramos išlaikymo, galime mažinti biurokratiją ir visokiausių pažymų rašinėjimą, galime sumažinti reikalavimus maisto gamybai ūkiuose, skirti ES lėšų kaimams atnaujinti bei gyvenimo kokybei gerinti ir t.t. Galime nuveikti daug gerų darbų, jei veiksime išvien ir viena kryptimi.
- Kokias problemas pirmiausia spręsite?
- Šiandien didžiausia problema – pieno ūkis. Didesnę laiko dalį užima šios problemos sprendimų ieškojimas ir įgyvendinimas. Tačiau neįmanoma per mėnesį išspręsti problemų, kurios kaupėsi keliolika metų. Manau, pirmieji mūsų darbo vaisiai pasimatys rugsėjo-spalio mėnesiais.
- Kaip reaguojate į žemdirbių protestus - mitingus, piketus, kelių blokadas?
- Reaguoju ramiai, jei tai tikrų žemdirbių mitingai ar piketai. Tačiau šiandien man nerimą kelia kai kurių politinių partijų agresyvi pozicija ir raginimai eiti mitinguoti ir protestuoti, net nežinant dėl ko. Ar netaps ūkininkai politinių žaidimų įkaitais. Šiandien, kai šalis išgyvena didžiausią ekonominę krizę, visi turėtume elgtis atsakingai ir santūriai, nes sunku ne tik žemdirbiams. Sunku ir verslininkams, statybininkams, transportininkams, mokytojams, gydytojams, policininkams ir kitiems Lietuvos gyventojams.
- Neseniai „Ūkininko patarėjas“ teiravosi, ar neketinate dar kartą kelti savo kandidatūros į Europos Parlamentą. Tąkart atsakėte: „Na, kol kas tikrai ne, nes ir dirbdamas ministerijoje tikrai daug galiu nuveikti.“ Atsakymas aiškus ir konkretus. Tačiau kaip paaiškinti faktą, kad Aušrio Macijausko pavardė įrašyta Tėvynės Sąjungos kandidatų į EP sąrašus?
- Partiečiai išreiškė pasitikėjimą reitinguodami, taip ir atsirado. Tuo labiau kad ir ūkininkai nori, kad kuo daugiau jų atstovų būtų Europarlamente. Nes, kaip ten bebūtų, visi svarbiausi sprendimai priimami būtent Briuselyje. Manau, kad dirbant daug ir sąžiningai bet kokiame poste galima daug nuveikti Lietuvos kaimo labui.
- Kaip šeima žiūri į perėjimą į politiką ir kaip vertina siekius tapti europarlamentaru?
- Kol kas palaiko ir supranta. Džiaugsmu netrykšta, vertina santūriai.