Aktorės pažadas vyrui – laiku nusiimti kaukę

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė – jaunosios scenos meistrų kartos atstovė.

Iš Kupiškio kilusi 32 metų V.Šiaučiūnaitė į mūsų miestą atvažiavo prieš 6 metus, baigusi studijas Muzikos akademijos aktorinio meistriškumo katedroje. Kartu su ja į J.Miltinio dramos teatrą dirbti tuokart atvyko dar 5 naujokai, visi to paties Algirdo Latėno kurso auklėtiniai.

V.Šiaučiūnaitę, ilgaplaukę, rudaakę, rubensiškų formų aktorę, netruko įsidėmėti scenos meno gerbėjai.

Temperamentingos ir nuoširdžios aktorės gebėjimas persikūnyti į reikiamus tipažus patrauklus ir režisieriams, tad V.Šiaučiūnaitė nestokoja vaidmenų.

Vienas pastarųjų jos sceninių darbų – Pulmanienė A.Pociūno režisuotoje S.Šaltenio pjesėje „Duokiškio baladės“.

- Kaip jus, būrį naujokų, priėmė garsaus savo tradicijomis teatro senieji artistai? Ar nejautėte priešiškumo dėl konkurencijos, ar neskriejo jūsų adresu replikos dėl patirties stokos?

- Į J.Miltinio teatrą mes atėjome po 25 metų pertraukos, kai čia nebuvo priimta jokių naujokų. Prieš mus tik Darius Petkevičius dar gavęs darbo.

Iš pradžių, aišku, labai skyrėmės nuo vyresniųjų profesionalų, buvome labiau išsiblaškę, ne tokie atsakingi. Atrodė, galima ir į repeticiją vėluoti, ir pramiegoti. Senbuviams tokie dalykai atrodė nesuvokiami.

Bet laikui bėgant jie išsitarė: „Ar seniai mes taip darėme?“ O ir mes, naujokai, išmokome drausmės. Konkurencijos nesijautė.

Kai mane Rozalijos vaidmeniui į spektaklį „Senojo gluosnio pasakojimai“ iš lėto ir labai šiltai įvedinėjo Regina Zdanavičiūtė, stengiausi įsiminti viską, ką sakė, galvojau, kad tik nepamirščiau, kaip atidavinėti kitam vaidmenį, kai ir man ateis toks laikas.

- Koks momentas naujokei buvo kritiškiausias? Pirmasis vaidmuo naujoje darbo vietoje?

- Sunkiausia buvo visą sezoną nieko neveikti. Studijų metais buvome įpratę prie pašėlusio tempo, o čia – pasižiūri spektaklį, ir viskas, pačiai darbo nėra. Ėjau pas teatro vadovą klausti, kodėl šitaip, ar aš netinku?

Tada situacija atrodė labai rimta. Stresavau smarkiai, gal nespėsiu pavaidinti ir mane iš teatro išmes, gal ne ten pataikiau? Jie man buvo svetimi žmonės, ateini atsiimti atlyginimo ir toks jausmas, tarsi iš senųjų aktorių pinigus atimčiau, juk jie vaidina, o aš – ne.

Vėliau sužinojau, jog aktoriams savaime suprantama sezoną pabūti be vaidmens, vyresnieji mane ramino: nieko tokio, normalu tai, tiesiog tuokart nereikia tokio tipažo, tokios kompleksijos.

Pirmąjį vaidmenį gavau pasakoje „Batuotas katinas“, vaidinau katytę Sisi.

- Ne tik apie kūrybinę J.Miltinio dramos teatro veiklą sklando legendos, anksčiau, o ir dabar, vyrauja nuomonė, jog kai kurie panevėžiečiai teatralai pernelyg išdidžiai žiūri į už teatro ribų esančią visuomenę. Kaip jums sekasi bendrauti su scenos kolegomis?

- Atsidūrusi teatre nebe kaip žiūrovė, o kaip aktorė, kurį laiką stebėjau, kas čia darosi. Į kolektyvo santykius aktyviai nesikišau, iš pradžių lyg ir iš šono žiūrėjau. Jaučiau, kad kolektyvas mus, naujokus, irgi stebi.

Matote, aš turiu tokią savybę: jei paklausia, rėžiu teisybę. Taip ir atsisijojo, su kuo bendrauti. Kas nenori teisybės, nebeklausinėja.

Aš pati esu paprasta, su žmonėmis bendrauju nuoširdžiai ir atvirai, iš kitų irgi to paties tikiuosi. O šiaip teatre, kaip ir bet kokiame kitame darbe, visokių žmonių yra.

- Kodėl jūsų kelias nusitiesė į teatrą? Kas tai – vaikystės svajonė, atsitiktinumas, žinojimas, kad niekuo kitu nenorėtumėte būti?

- Būdama dar visai mažutė, močiutei sakydavau, kad būsiu arba melžėja, arba artistė, nors gal nelabai žinojau, kas ta artistė yra. Dabar juokiuosi: esu ir ta, ir ta – tapau aktore, gyvenu kaime ir daržą didžiulį turiu.

Tėvai juokauja, kad būdama 3 metų nuo krosnies ant galvos nukritau, sako, gal nuo to aktorystės užsinorėjau. Bet 5 metais vyresnė sesuo nuo jokio aukščio nenukrito, o vis tiek į menus pasinešusi, ji tautodailininkė.

Močiutės namuose būdavo, kad dingsta elektra ir televizorius neberodo. Tada susodindavau namiškius ir vaidindavau vietoj televizoriaus. Dažniausiai ir ilgiausiai vaidindavau pasaką „Kaip vilkas norėjo duonos išsikepti“. Nuolat kartojamas „spektaklis“ tiek visiems įsiėdė, kad močiutė prašydavo liautis.

Paskui mokykloje buvo dramos būrelis, kuriam vadovavo tada tik ką režisūrą baigusi jaunutė mergaitė Inesa Kurklietytė, dabartinė kino studijos direktorė. Man buvo 12 metų, pats paaugliškas kvailumas, bendraamžiai jau po kavines lankstė, o aš sėdėjau pas I.Kurklietytę ir Vytauto Kernagio klausiau.

Menų genai, ko gero, iš giminės atsinešti. Mama jaunystėje eiles rašė, tėtis kaimo bendruomenės būreliuose vaidino. Visi šeimoje šiek tiek kitokie buvome. Dabar kartais pasvarstau, ar nuėjau ten, kur iš tiesų norėjau, paabejoju, gal reikėjo į režisūrą stoti?

- O jūsų vyras iš tų „kitokių“ ar iš „normalių“ žmonių? Kaip judu susipažinote? Ar jam nėra sudėtinga ištverti aktorės draugiją?

- Mano vyras Arūnas – auksinis žmogus. Jis stalius, žemiškos profesijos atstovas, bet irgi menininko gyslelę turi, po darbo drožia. Mudviem susipažinti tarsi ir nereikėjo, mes kartu mokėmės, kartu užaugome. Draugauti pradėjome mokykliniais metais, kai man buvo 17.

Prieš išvažiuodama mokytis į Muzikos akademiją aktorystės, aš paklausiau, ar norėtų, jog jo moteris būtų artistė. Jis pasakė, kad viskas bus puiku, jei vaidinsiu tik scenoje, o namie būsiu mylima ir mylinti moteris. Taip ir susitarėme, kad namie – jokių teatro kaukių.

Tiesa, tuokart vyras dar įspėjo, kad į spektaklius tai jau nevaikščios. O dabar bijau pasakyt, ar yra bent vienas, kurio jis būtų nematęs. Mes dažnai prispjaudom ten, iš kur paskui geriam.

Panašiai buvome atsidievagoję niekad Panevėžyje negyventi.

Tiesa, Arūnas oficialiu sutuoktiniu tapo neseniai. Ilgą laiką gyvenome, kaip liaudiškai sakoma, „susidėję“. Gal būtume ir toliau taip gyvenę, neplanavome tuoktis, bet kai nuvažiavome pas kunigą Algirdą Dauknį krikštyti sūnaus, jis mums tarsi niūktelėjo, tad ir paėmėme „šliūbą“.

Nežinau, ar vedybos ką pakeitė, vyro mama, į mus žiūrėdama, sako, kad atrodome lyg įsimylėję. Taip ir jaučiamės visus tuos kartu praleistus metus.

- Tad po mokyklos sukti galvos dėl tolimesnių studijų nereikėjo, tiesiu taikymu išvažiavote į Vilniaus muzikos akademiją aktorinio meistriškumo katedroje mokytis scenos meno paslapčių?

- Išvažiuoti išvažiavau, bet pirmais metais neįstojau, grįžau namo. Iki kito stojimo laiko veltui neleidau, susilaukiau mūsų pirmagimės dukters Sofijos, dabar jai 12 metų.

Tiesą sakant, pasigimdžiusi mažąją ruošiausi ramiai gyventi, kiek paauginusi ją važiuoti į Klaipėdą, baigti režisūrą, grįžti į Kupiškį.

Bet per televiziją išgirdau, kad Algirdas Latėnas renka kursą, o jis man buvo lyg Dievas. Net vėliau studijuodama kartą pagavau save galvojant: „O dangau, sėdi prieš mane pats A.Latėnas ir su manimi kalbasi“.

Ačiū mamai, kad ji dukrytę sutiko prižiūrėti, kol mokysiuosi. Aišku, ir vyras kūdikiu rūpinosi man studentaujant.

- Po mokslų sostinėje su šeima buvote įsikūrusi Panevėžyje, o dabar treti metai gyvenate už miesto, atokioje vienkiemio sodyboje. Kaip šovė į galvą kraustytis į kaimą?

- Mes abu su vyru – kaimo vaikai, mums reikia girdėti paukščiukus čiulbant, matyti gėles palangėse žydint. Panevėžyje nuomojomės butą ne daugiabučiame, o privačiame name. Kai nusprendėme, kad reikia antro vaikelio, vieningai sutarėme, jog laikas kraustytis arčiau gamtos vaikų labui.

Pasiėmėme paskolą ir įsigijome paprastą medinį namuką. Sodyboje dar nėra taip gražu, kaip norėtume, reikia laiko, nes viską savo rankomis darome. Pasirinkę laukuose akmenų, takelį išsigrindėme. Ne tiesų, kaip įprasta, o vingiuotą, nes mudviem taip gražiau.

Mano bendrakursiai vilniečiai juokauja, kad gyvenu lyg Vilniaus centre, nes nuo mūsų sodybos iki teatro – automobiliu vos 20 minučių kelio.

- Ar kolegos teatralai nepašiepia, jog dabar esate kaimietė?

- Oi ne, ne aš viena prie žemės, daugelis aktorių sodus turi ar žemės sklypelį prie namų. Pavasariop prasideda sėklų, daigų ir patirties apie žemės ūkį dalijimasis.

Tiktai darbe dažnas klausia, kodėl nelaikome vištų ar ožkų. Atsakau, kad nėra reikalo. Mes kaimynei padedame vasarą šieną susivežti, ji mums šilto pienelio visus metus duoda, kitam kaimynui padedame ko prireikus iš miesto parsivežti, jis mums kiaušinių atneša.

Nuostabiausias dalykas gyvenant kaime – kaimynystė. Žiemą buvo kelius užpustę. Kaimynė skambina ir klausia: „Vaikeliai, gal išvažiuot negalit, gal jums pienelio su arkliuku atvežt?“

Iki graudulio priveda toks žmonių gerumas. Mieste, būna, toje pačioje laiptinėje žmonės nesisveikina, nepasidomi pasiligojusiu kaimynu už sienos. Mūsų kaime atstumas nuo kaimynų per kilometrą ar kelis, o bendravimas yra.

Kas rytą važiuodama į darbą paklausiu, gal kam ką parvežti iš miesto reikia. Mūsų seneliai, tėvai taip su žmonėmis bendravo ir mes taip pat elgiamės.

- Gimėte ir augote apylinkėse, kuriose vyrauja ryški specifinė kupiškėniška tarmė. Ar dar mokate kalbėti tarmiškai?

- Žinoma, kad moku. Iki mokyklos augau pas močiutę, keli kilometrai nuo Kupiškio esančiame Vizgūnų kaime, šnekėdavome tik tarmiškai. Į mokyklą pradėjau eiti Kupiškyje, iš pradžių sunku buvo prisitaikyti prie kitokios, labiau bendrinės kalbos, vis atrodė kaip ne namie.

Žinoti savo krašto kalbos ypatumus yra privalumas, dažnai tarmėje telpa daugiau ir raiškesnių minties atspalvių.

R.Remeikio režisuotame spektaklyje „Viena šeima“ gavau tarnaitės vaidmenį, iš pradžių buvome sutarę, kad mano personažas kalbės tarmiškai. Vėliau, įvertinus tai, kad pjesė prancūzų, tos minties atsisakėme. O gaila, frazė „kad aš nusirengčiau“ taip gražiai būtų skambėjusi kupiškėniškai: „o ka aš nusitaisyčia“.