Pats premjeras sakė, kad nusirisime tik į 2007-ųjų lygį, o juk
2007-aisiais buvo visai nieko gyvenimas.
Neliks tų 1800 Lt. Ir 1500 Lt neliks. Jei kam liks pusė to, ką gavo
pernai, krykštaus iš laimės. Dabar prognozuojamas 10 proc. BVP
nuosmukis realiai reiškia, kad daug kam liks tik apskritas nulis.
Kodėl? Pirmiausia 10 proc. BVP nuosmukio prognozė gali tuoj virsti 15
procentų. Dar gruodį tie patys analitikai svaičiojo apie vos 3 proc.
BVP nuosmukį.
Bet nereikia nė 15 proc. ūkio nuosmukio. Tai - negyvas vidurkis.
Realybėje viskas - daug blogiau.
Nėra taip, kad, pavyzdžiui, dešimt langų gamybos įmonių bankrutavo, o
trys išlaiko ir apyvartą, ir pelnus, ir atlyginimus.
Vartojimui nykstant nuostolingai dirba visi tos pačios rinkos dalyviai.
Kol visus ištinka klinikinė mirtis. Taigi iš pažiūros nekaltas 10 proc.
BVP nuosmukis reiškia, kad bankroto zonoje atsidūrė dauguma verslų.
Kuo matuojamas mūsų gerovės lygis? Ne auksu (romai jo turi daugiau už
kitus, bet kokiomis sąlygomis gyvena), ne namais, ne „Vilniaus vartais“
ar „akropoliais“ ir ne fabrikais, kurie niekur neišnyko.
Gerovės lygį matuojame pajamomis, kurias gauname reguliariai. Ir kurios
reguliariai keliauja iš rankų į rankas. Tai, kad mūsų pajamos
katastrofiškai smunka, daug aiškiau, nei BVP, rodo mažmeninė prekyba.
Per du mėnesius, palyginti su 2008-ųjų tuo pačiu laikotarpiu, mažmeninė
prekyba sumažėjo beveik trečdaliu. Automobilių ir motociklų prekybos
bei remonto įmonių apyvarta - net 57,2 procento.
Prekių, o kartu ir pajamų judėjimas iš rankų į rankas per du mėnesius
sumažėjo 1,42 mlrd. litų. Rodikliai jau dabar tragiški, o situacija dar
blogės. Šįmet mažmeninė prekyba gali susitraukti net 10 mlrd. litų.
Ką tai reiškia? Tai, kad bendrovės, nepaisant taupymo, atleidimų,
didina nuostolius. Užstatinėja turtą, ima kreditus. Valgo save.
Metas, kai netikintieji įtiki: o gal Dievas ims ir išgelbės? Tačiau kiek
ilgai nuostolingai gali dirbti tekstilės fabrikas, restoranas, parduotuvė,
pardavinėjanti televizorius pigiau nei pirko iš gamintojo?
Jei eksporto šalių valiutos vis smunka, o vartojimas ir toliau mažėja?
Finansų krizės, priešingai nei Vakarų šalyse, pas mus dar nebuvo.
Lietuvoje iškart prasidėjo ekonomikos krizė, kurią pabandykime palyginti
su Didžiąja depresija 1929-1933 metais JAV. Panašumų daugėja.
1933 metais Amerika buvo smukusi į 1913-ųjų lygį. Bankrutavo 85 tūkst.
įmonių, tarnautojų ir darbininkų algos sumažėjo atitinkamai 40 ir 60
procentų. Nacionalinės pajamos per ketverius metus sumažėjo daugiau
kaip dvigubai - nuo 87 mlrd. iki 42 mlrd. dolerių.
Vadinasi, turėtume smukti kažkur į 1993-uosius. „Bloomberg“ praėjusią
savaitę taip ir paskelbė: „Lietuva susiduria su didžiausia recesija nuo
pat nepriklausomybės atgavimo“.
Rimta krizės pradžia, pasiginčijus dėl vieno kito mėnesio, Lietuvoje
reikėtų laikyti antrąją 2008-ųjų pusę. Kiek ilgai ji truks? Tikėtina
- iki 2013 metų. Geriausiu atveju.
Kodėl tiek ilgai? Ekonomikos krizė reiškia, kad rinka persotinta.
Kodėl verslininkai turėtų plėsti veiklą, jei rinka persotinta, o viso
pasaulio žmonės į ateitį žvelgia su baime?
Ketveri metai - tiek su turimais batais, džinsais, buitine technika
gali daugmaž nepirkdama išgyventi ta visuomenės dalis, kurią galima
apibrėžti kaip vartotojus. Po to viskas bus tiek susidėvėję, kad vienu
metu prireiks labai daug naujų daiktų. Tik tada gali atsigauti gamyba.
B.Obama taip ir pasakė: „Nėra stebuklingų vaistų ir sidabrinių kulkų“.
O kokie yra realūs ekonomikos recesijos gydymo vaistai?
Jeigu tikėtume tokiu ekonomikos krizės tyrinėtoju, kaip J.M.Keynesas,
„tai - apgalvoti Vyriausybės veiksmai, didinantys išlaidas ir šitaip
stimuliuojantys ūkį“. Plius vartojimo didinimas.
Bet yra ir blogesnis scenarijus. Anot to paties J.M.Keyneso, įžengusi
į krizę ekonomika gali joje ir likti.
Ačiū Dievui, kad Lietuvos padėtis priklauso ne tik nuo mūsų valdžios.
Vis dėlto teiginio, kad mūsų Vyriausybė dar tik pradeda galvoti, kaip
mažinti išlaidas, o mes - kasdienį vartojimą, nepaneigsi.
Vadinasi, tikėtis, jog 2013-aisiais baigsis krizė – net labai optimistiška. Ir
tai su sąlyga, kad iki tol jau atsigaus JAV bei Vakarų Europa, kurių
padidėjusio vartojimo dėka mes ir tegalime padidinti savo pajamas.
Jeigu taip, tai kaip atrodys Lietuva 2013 metais?
Tūkstančiai verslų bus bankrutavę. Likusius masiškai periminės
kontranbandininkai ir narkotikų prekeiviai. Jie - vieninteliai dabar
operuoja didelėmis grynųjų pinigų sumomis, kurios krizės metu ir dėl
Vyriausybės dabartinės politikos tik didės.
Jau dabar yra atvejų, kai verslininkai, negalėdami gauti kreditų
bankuose, skolinasi iš kontrabandininkų už 25 proc. metinių palūkanų.
Tik laiko klausimas, kada teks už tokią paskolą verslą atiduoti skolintojui su
beisbolo lazda.
2013-ųjų pradžioje nedarbas sieks 25 proc. ar net daugiau, o ir darbą
turintieji vis tiek bus bankrutavęs, jei buvo už kreditą įsigiję būstą.
Pernai mūsų namų ūkių įsipareigojimai siekė 12 mlrd. litų.
Jei litas būtų nuvertintas 30 proc. (o to atmesti neįmanoma), žmonių
skola išaugtų 3,8 mlrd. litų. Įmonių paskolos siekė 21,6 mlrd. litų. Skaičiuokite atitinkamai.
1929 metais JAV piliečiai iš savo pajamų buvo atidėję 3,7 mlrd. dolerių, o
bendrovės - 2,6 mlrd. dolerių. Po ketverių metų pirmasis skaičius buvo
lygus nuliui, o antrasis siekė minus 6 mlrd. dolerių.
Einant arčiau mūsų laikų galima prisiminti 1973 metų krizę, kurios
pasekmė - Vakarų Europoje sunaikintos tokios pramoninės revoliucijos
šakos, kaip tekstilė ir juodoji metalurgija.
Sekant analogija, tekstilė, baldų gamyba, trąšų gamyba turėtų išnykti ir
iš Lietuvos pramonės žemėlapio. Žiniasklaida išnyks kaip pelno siekianti
verslo rūšis, ir liks tik kaip oligarchų įnagis ar žaisliukas.
Vakarų Europoje po 1973 metų krizės smarkiai išaugo ksenofobinės
nuotaikos, padaugėjo rasistinių išpuolių. Tikru atpirkimo ožiu tapo
imigrantai. Ar kažko panašaus nestebime Lietuvoje? Atsiranda naujų ir
išlenda iš urvų seni antisemitizmo ir homofobijos trubadūrai.
Atpirkimo ožys reikalingas, ir jis bus rastas. Kadangi nei žydų jau neturime, o
naujųjų imigrantų dar neturėjome, didžiausią galimybę atpirkimo ožiu tapti turi
verslininkai. Dirva išpurenta politikų ir intelektualų - neapykanta verslui jau ir taip
liejasi per kraštus. Ar daug kaistant atmosferai reikia iki verslininkų pogromų?
Nereikėtų tuo labai stebėtis. Net tarp ministrų galima rasti vyrukų, ne
taip seniai žygiavusių eitynių su fakelais ir svastikomis priekyje.
Tai, kas yra tikroji korupcija, taip pat sužinosime per artimiausius
ketverius metus. Politika radikalės. Jau dabar net liberalai ir
konservatoriai veikia kaip socialistai.
Be to, mes – daug labiau išlepę, palyginti su praėjusio amžiaus ketvirtojo
dešimtmečio amerikiečiais. Tikėjimą Dievu nėra net ko lyginti. Todėl
šviesos tunelio gale nebuvimas atims net teorines galimybes įpūsti
tautai, kuri ir iki šiol optimizmu netryško, nors kokią viltį.
Vaizdelis nekoks, o juk jis - dar neišsamus.
Vis dėlto jausčiausi pamalonintas, jei kas nors Lietuvos dabarties lyginimą su
Didžiąja depresija atmestų kaip diletantišką, neįmanomą, o kartu logiškai pagrįstų, jog
artimiausius ketverius metus mūsų laukia daug šviesesnė ateitis, nei čia nupiešta.