Tiesa, požiūris į tai, ar NATO skydas iš tiesų iki galo atlieka šią funkciją ir realiai gali garantuoti mūsų šalies gynybą nuo agresijos, dažnai skiriasi.
Tai rodo praėjusį rudenį atsinaujinusios diskusijos dėl teritorinės gynybos koncepcijos privalumų ir trūkumų, kai buvo nuspręsta atsisakyti šauktinių kariuomenės.
Į šias diskusijas dar daugiau žibalo šliūkštelėjo ir Rusijos agresijos Gruzijoje prisiminimai. Ypač audringai sutikti puse lūpų ištarti NATO vadų prisipažinimai, kad realūs Baltijos šalių gynybos planai pradėti rengti tik po šio karo.
Ir vis dėlto NATO mūsų šalyje iš esmės siejama tik su svarbiausia istorine jos funkcija – kolektyvine gynyba. Juk būtent tai, nepaisant globaliame pasaulyje sienų nepaisančių terorizmo ir kitų naujųjų iššūkių, Lietuvai, reikia pripažinti, yra aktualiausia net ir XXI amžiuje.
Bet nemaža dalis kitų efektyviausios XX amžiaus saugumo organizacijos narių jau senokai tvirtina priešingai. Esą pasikeitusi pasaulinė padėtis reikalauja, kad, įžengęs į XXI amžių, iš esmės keistųsi ir Aljansas.
Negana to, svarbiausia NATO narė – Jungtinės Amerikos Valstijos vis dažniau užsimena, kad joms Aljansas dabar jau reikalingas kaip globalaus saugumo, o ne savo narių tiesioginės karinės gynybos įrankis.
Diskusijos apie tai ypač išryškėja vis sunkėjančio karo Afganistane, kuris jau senokai tapo NATO operacija, fone. Todėl ir į vakar prasidėjusį Aljanso aukščiausiojo lygio susitikimą valstybių vadovai rinkosi su panašiomis mintimis. Juo labiau kad per metus ketinama parengti naująją strateginę NATO koncepciją.
Tačiau ką apie tai mano oficialusis Vilnius? Kokios NATO reikia mūsų šalies žmonėms? Ką turėtų daryti valstybės vadovai ir diplomatai, kad būtent mūsų šalies interesai būtų sėkmingai apginti?
„Lietuvai svarbu, kad NATO išlaikytų balansą tarp pamatinių Aljanso funkcijų – kolektyvinės narių gynybos užtikrinimo ir naujų misijų už Aljanso ribų“, – dar prieš vykdamas į jubiliejinį NATO viršūnių susitikimą paskelbė šalies diplomatijos vadovas V.Ušackas.
Ar jūs supratote, ko iš tiesų ketina siekti Lietuva? Bent jau aš kol kas įžvelgiu tik žongliravimą žodžiais. Kita vertus, ar iš tiesų mūsų šaliai būtina kelti sau tikslą vienaip ar kitaip paveikti pačios NATO ateitį? Ar tai realu?
O gal dabar paprasčiausiai verta galvoti apie tai, kaip Lietuvai geriausia prisitaikyti prie besikeičiančio Aljanso, kad šios permainos būtų naudingiausios Lietuvai?
Juk klausimą „ko mes norime iš NATO?“ galima kelti ir nesiekiant nelabai realiai skambančių tikslų nulemti paties Aljanso ateitį. Nors galbūt skamba ir ciniškai, jau minėtą klausimą galima ir galbūt reikėtų performuluoti net tiesmukiškiau: „Ką mes ketiname pasiimti iš NATO“.
Tiesa, neabejotina, kad, norint kažką gauti, reikia ir duoti. Tačiau tam juk užtektų pasistengti rasti būtent mūsų šalies interesus atitinkančią nišą. Tuomet, kūrybingai prisitaikius, mažai šaliai tikslą įmanoma pasiekti ir nebandant priversti didžiųjų šokti pagal savo dūdelę.
Geriausias pavyzdys – Lietuvos indėlis Afganistane.
Nors galbūt daliai šalies žmonių ir nesuprantama, kodėl apskritai reikia ten kažką veikti, prisidėti prie šios operacijos – tikrai neišvengiama būtinybė.
Vien todėl, kad tas pats kolektyvinės gynybos principas verčia elgtis pagal jau minėtą principą: jei nori ką gauti, turi duoti. Ypač tuomet, kai bent jau dalis Aljanso šalių Afganistano keliamą grėsmę prilygina tiesioginiam pavojui savo saugumui.
Taigi Afganistane Lietuva, nors ir netiesiogiai, gina ir savo saugumą. Net ir tą, apie kurį pirmiausia galvoja šalies žmonės.
Tačiau ar tikrai Lietuvai buvo būtina užsikrauti ant savo pečių iš esmės sunkiai pakeliamą vadovavimo Goro provincijos atkūrimo grupei naštą? Ir net jei ji būtų pakeliama, ar tai tikrai atitinka Lietuvos interesus?
Ar mūsų šaliai nebūtų naudingiau visas tas lėšas skirti krašto apsaugos sistemai stiprinti? Juk tuomet jas, jei reikia didinti naštos pasidalijimą su partneriais, galima būtų naudoti siunčiant papildomų karių ar kitokio karinio, o ne civilinio dalyvavimo Afganistane projektams.
Bent jau man atrodo, kad toks Lietuvos prisidėjimas prie operacijos Afganistane mūsų šaliai duotų ne vien politinių ar diplomatinių, bet ir konkrečių savo pačios krašto gynybos stiprinimo dividendų.
Tačiau Lietuvos diplomatija prieš kelerius metus, kaip ir ne vieną kitą kartą, pasirinko dar sykį pademonstruoti savo aktyvumą. Ir galvojo, atrodo, vien apie politinius dividendus.
Tik ar nevertėtų „nusileisti ant žemės“. Galbūt šalies diplomatijos pagrindinis tikslas nebebūtų „tapti regiono centru“ ar „būti aktyviems“. Tačiau, siekiant konkrečios naudos valstybei ir jos žmonėms, galima būtų kelti mažesnius, bet konkretesnius uždavinius.
O tada jau išties reikėtų nuolat savęs klausti: ko mes norime iš NATO, ko mes norime iš Europos Sąjungos ir net ko mes norime iš santykių su Rusija.
***
M.Laurinavičius yra „Lietuvos ryto" apžvalgininkas. „Lietuvos ryto" televizijoje jis veda laidą „24/7". Ją galite pažiūrėti čia.