Dizainerė ir salono „Sortimenti“ savininkė R.Ailio užsienyje planavo pagyventi tik vienerius metus. Bet jos viešnagė Vilniuje užsitęsė.
„Visus trylika metų mano mama kartą per savaitę skambina ir kviečia grįžti į Suomiją. Pavyzdžiui, prieš savaitę sakė: „Lietuvoje ir Latvijoje dabar labai sunku. Metas grįžti namo“.
Bet aš paaiškinau, kad turiu čia darbų, planų ir niekur neišvyksiu“, – juokėsi moteris.
- Į Vilnių užsieniečius paprastai atvilioja dvi priežastys: verslas arba meilė.
Kas čia atvedė jus? – pasiteiravo „Sostinė“ R.Ailio.
- Sulaukiau pasiūlymo vadovauti trims parduotuvėms Lietuvoje. Pamaniau, kodėl ne? Juk visada norėjau vienerius metus pagyventi užsienyje. Bet turėjau pažiūrėti žemėlapyje, kur tiksliai Lietuva yra. Lietuvą, Latviją, Estiją aš painiojau.
Gauto pasiūlymo neišsigandau. Pasakiau sau „pirmyn į karą!“ ir atvykau. Mėgstu neįprastas situacijas.
- Ar pirmosios dienos Vilniuje iš tiesų prilygo karui?
- Ne, man čia iškart labai patiko. Atvykau į Vilnių 1996-ųjų liepą. Atostogų metas, savaitgalis, visi pajūryje. Galvojau, Dievulėliau, kokia keista sostinė – čia net mašinų nėra.
Bet tos ramybės, harmonijos aš ir norėjau.
Kai išvykau į Vilnių, Suomijoje tai buvo metas po labai sunkios 1990-ųjų krizės. Vėliau viskas ėmė grįžti į savo vietas. Bet trūko naujos architektūros, dizaineriai neturėjo darbo.
Be to, Suomijoje jau daug kas padaryta, sukurta. O Vilniuje galima dar daug ką nuveikti.
- Ar tai reiškia, kad šiandieninis Vilnius išgyvena Suomijos jau įveiktą laikotarpį?
- Toli gražu ne. Situacija Vilniuje – niekis, palyginti su tuo, kas vyko Suomijoje. Tada 400 tūkstančių žmonių buvo bedarbiai. O turintieji darbą dirbo už tris.
Palūkanos bankuose žaibiškai pakilo per naktį. Žmonės ėmė pardavinėti savo turtą ir liko skolingi bankams, nors jau neturėjo namų.
Tada šalies vyriausybė sudarė planą, kaip žmonėms pamažu grąžinti skolas. Dalį jų visai anuliavo. Bet viskas pasikeitė, kai į rinką įžengė „Nokia“.
- Ar lietuviams sekasi kautis su krize?
- Jau penkis mėnesius savo versle pastebiu, kad žmonės daugiau galvoja. Jie linkę apskaičiuoti, o ne elgtis spontaniškai. Bet taip yra visur.
Atrodo, apie krizę kalbama visame pasaulyje. Bet štai neseniai buvau Šveicarijoje. Bandžiau su šveicarais pakalbėti apie krizę, bet jie nesileido į kalbas. Užtat kalbėjo apie sūrį ir orą.
Ir Suomijoje dabar bandoma laikytis tokios taktikos. Vyksta kampanija „Nemaitink krizės“ – neaugink jos savo nerimu. Vienintelis būdas iš jos išbristi – tęsti savo gyvenimą, neatsisakyti planų ir judėti į priekį.
- Kas jus iki šiol stebina?
- Suomijoje visi kalba apie globalinį atšilimą, šiukšlių perdirbimą, ekologiją. Daug televizijos laidų moko rūšiuoti šiukšles.
Čia – nieko panašaus. Gal žmonės turi tiek kitų problemų, kad apie tai negalvoja.
Kitas dalykas – vairavimas. Čia nėra žodžio „mandagumas“. Vilniečiams nereikia eiti į atrakcionų parką: čia vairuodamas gauni tiek adrenalino! Jeigu judi lėčiau, iš karto sulauki replikų, piktų žvilgsnių.
Suomijoje tokio žvilgsnio sulauki gatvėje numetęs šiukšlę.
Dar mane stebina viešųjų tualetų problema. Man patinka Žalieji ežerai. Bet vasaros pradžioje ten dar galima maudytis, pabaigoje – jau ne. Nes aš nenoriu plaukioti tualete. Kodėl ten negali stovėti biotualetai?
Anksčiau kas rytą plaukiodavau Žaliuosiuose ežeruose. Bet kartą po maudynių mašinoje užmiršau maudymosi kostiumėlį. Į mašiną įsėdęs klientas paklausė: „Riina, kodėl čia dvokia tualetu?“ Supratau, kad tai – dėl maudymosi kostiumėlio. Ir mano maudynės baigėsi.
Keista, kad Vilniuje sekmadieniais nedirba meno galerijos. Suomijoje šią dieną skirdavau galerijoms. Čia mano sielai to trūksta.
- Ką apie Vilnių galite pasakyti kaip dizainerė?
- Man patinka, kaip čia kuriami interjerai. Lietuviai siekia ilgaamžiškumo, o ne trumpalaikio efekto, dirba atidžiai.
Žmonės čia apskritai turi gerą skonį ir suvokia grožį. Moterys čia ne tik gražios, bet ir labai moteriškos. Dažnai juokauju, kad į Lietuvą atvykau išmokti būti moterimi. Suomijos moterys yra palyginti vyriškos. O čia kaip moteris aš jaučiuosi geriau.
Estai kelte platinamame laikraštyje išspausdino patarimus suomiams, kaip apsirengti. Mat po puikųjį Talino senamiestį suomiai vaikšto vilkėdami sportinę aprangą!
Suomijoje po darbo žmonės persirengia sportiniais rūbais ir eina pasivaikščioti. Atrodo, kad kasdien vyksta kokia nors sporto šventė. Vilniuje sportinių rūbų nepamatysi, ir man tai patinka.
- Kaip kitataučiams apibūdintumėte vilniečių charakterį?
- Tai apibūdintų toks pavyzdys: atostogų į užsienį vis skrisdavau iš Suomijos. Kartą pagalvojau, kad reikia skristi iš Vilniaus.
Suomijoje atostogų nuotaika jaučiama jau lėktuve. Visi klega, juokiasi, gestikuliuoja. O kai skridau iš Vilniaus į Kretą, visi sėdėjo kaip bažnyčioje (juokiasi). Man tai atrodė keista.
Bet tokie yra vietiniai žmonės: labai subtilūs, gana tylūs, ne itin ekspresyvūs. Jie moka elgtis.