„Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1,11).
Ši Dievo žengimo pas „savuosius“ ir pastarųjų Dievo atmetimo istorija kartojasi ir, matyt, kartosis iki pasaulio pabaigos.
„Po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1,9)
„Savieji“ anuomet buvo Dievo sukurtosios ir kartu išrinktosios žydų tautos dalis. Dabar gi „savieji“ yra ne tik jo vis dar nepažinę Abraomo palikuonys, bet ir Viešpaties į Dievo tautą įskiepytieji - krikščionys. Visi, kurie tapo Krikšto malonės dalininkai. O kadangi Krikšto malone apdovanotieji yra įvairių denominacijų krikščionys, taigi turime klausti: kas, mūsų požiūriu, „saviausi“ iš visų?
Mūsų požiūriu, saviausi yra tie, kurie priima visavertę Apaštalų tradiciją - visus septynis sakramentus, ir tampa visaverčiais Kristaus kūno dalininkais. Vadinasi, „saviausieji“ yra ortodoksai ir katalikai. O kadangi pastarieji išpažįsta Viešpaties įsakytą paklusnumą Petro priimatui, tai katalikai, mūsų požiūriu, ir yra „saviausieji“.
Aišku, Dievas yra meilė; jis yra ištikimas ir jam yra savas kiekvienas žmogus. Dievas myli ir siekia išganyti kiekvieną, kuris yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Visiems šiems „saviesiems“, t.y. visiems saviems žmonėms, Dievas padovanojo išganymo galimybę. Tačiau tikrai ne „visi“, bet dalis, arba „daugelis“ bus išganyti.
Taigi jei katalikai yra tikrieji „savieji“, vadinasi, iš principo, jie irgi gali savo Viešpaties išsižadėti kaip kažkada „išrinktieji“ žydų tautos didžiūnai? Šis klausimas yra atsakytinas dalies katalikų priešiškumo Benediktui XVI kontekste.
Ir visgi: ar tiek katalikai, kurie dabar priešinasi Šventojo Tėvo gailestingos širdies ir Tradicijos sutelkimo darbams, mano, kad jie nėra Dievui „savi“? Ne. Jie mano atvirkščiai. Jie mano, kad Benediktas XVI ir yra tas - ne „savas“. Jie gina savastį Bažnyčios, kurie ją pažino, pamilo ir prie kurios priprato.
Nes toje savastyje „lefebristų“ ir visos „anosios“ Tridento liturgijos jau nerasta. O visa ikireforminė Bažnyčia – jau nebe „sava“. Jie teigia, kad „laikų dvasia yra kitokia“ ir panašiai. (Kas yra „laikų dvasia“ ir koks jos santykis su Šventąja Dvasia – tikrąja Bažnyčios savastimi – iki šiol niekas iš šiuolaikinių „mūsiškių“ nepaaiškino).
Ir staiga, pasirodo, „mūsiškiai“ susivokia esą viename Petro laive ir su Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo perduota, nuosekliai ir nenutrūkstamai nuo Apaštalų laikų plėtota liturgija … ir su lefebristais - „anais“ baisiais naujosios poreforminės savasties neigėjais. Kyla natūrali pasipriešinimo prieš ne „savus“ reakcija. Pavyzdžiui, Austrijos vyskupai labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasipriešino ne „vieno iš mūsų“ kandidatūrai į Linco vyskupo augziliaro postą.
Tuomet Benediktas XVI parašė laišką, kuriame jis nedviprasmiškai teigia apie akivaizdų ir įsitikinimų nulemtą dalies katalikų priešiškumą jam: „net katalikai, kurie tikrai galėjo geriau suprasti dalykų padėtį, manė, kad privalo mane užpulti su atviru priešiškumu“.
Atsitiko pačioje Bažnyčioje jau daug šimtmečių – nuo didžiųjų erezijų sklaidos laikų - Bažnyčioje negirdėtas dalykas. Šventasis Tėvas turėjo įvardinti jam ne „savus“, t.y. prieš Benediktą XVI kariaujančius katalikus. Aišku, po šio laiško daugelis katalikų - vieni nuoširdžiai, kiti nenuoširdžiai - pareiškė savo paklusnumą, suprask, „savumą“ Šventajam Tėvui.
Lietuvos katalikų tarpe atviro priešiškumo prieš Šventąjį Tėvą, ačiū Dievui, nėra. Tačiau ignoravimo ir viešai neatskleisto pasipriešinimo Šventojo Tėvo vedimui yra ne vienas ir ne du atvejai. Dėl ilgos atskirties nuo visuotinės Bažnyčios fizine prasme Lietuvoje dar daug yra nežinojimo ar nesupratimo, kur Romos Pontifikas, Šventosios Dvasios vedinas, veda Bažnyčią. Čia mūsų sovietmečio palikimo ir sureikšminto, keistai „sudvasinto“ ar „sulietuvinto“ dvasingumo, suprask, nemokšiško bukumo, nelaimė.
Tačiau pastebime ir priešiško nenoro Šventajam Tėvui paklusti. Asmeniškai teko patirti. O ir matyti tuos, kurie atvirai, nors ne viešai, nekenčia Benedikto XVI ir linki jam staigios mirties.
Ne „savas“ turi mirti! Toks buvo savų Tautos didžiūnų nuosprendis įsikūnijusiam Dievo Sūnui. Todėl, kad šis buvo ne „savas“ pranašas, o „saviškiams“paklusnios Tautos savadautojas.
O ar mes, Kristaus „saviškiai“, neklijuojame Benediktui XVI ne „mūsiškio“ iš jau ne „saviškos“ Bažnyčios tarpo ?
O gal ne taip?
Tuomet atvirai ir uoliai ženkime ten, kur mus visus Šventasis Tėvas veda. Ir tuomet drąsiai stokime prie Viešpaties Kryžiaus šalia to nedaugelio, kurie nepabūgo pasauliui malonios ir mums grėsmingos tamsos, ir liko ištikimi … „iki mirties, iki Kryžiaus mirties“ (Fil 2,8).
„Visagali amžinasis Dieve, kuris tam, kad žmogiškoji giminė turėtų sektiną
nusižeminimo pavyzdį, įgalinai mūsų Išganytoją prisiimti kūną ir iškęsti Kryžiaus Kančią, maloningai suteik, kad būtume verti turėti ir Jo kantrybės pamokančius pavyzdžius, ir prisikėlimo bendrystę. Per tą patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavąjį Sūnų, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja vienybėje su Dievu Šventąja Dvasia per amžių amžius. Amen“ (Verbų sekmadienio Kolektos malda)
***
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570 m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962 m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).