Karalių pasaka — tik ledkalnio viršūnė

Pasaka darželinukams apie du karalius pagal „Gender Loops“ projektą tėra ledkalnio viršūnė. Gali būti, kad jūsų mažametės dukrelės šiuo metu varto „Putytės enciklopediją“, o berniukai — „Diko žodynėlį“.

Šios knygelės jau plinta, kol kas — internetu. Berniukams aiškinama, kad „spermos skonis skirtingas ir jis panašus į kamambero sūrio skonį“, o mergaitės informuojamos, ką kiekviena moteris turi žinoti apie savo genitalijas.

„Norėčiau, kad jis mane apkabintų. Ir švelniai švelniai pabučiuotų. O kai pabučiuos, kad stipriai apsikabinę užmigtume.“

Panašiai taip baigdavosi pasakos apie princą ir princesę, karalių ir karalienę.

Bet tai buvo anksčiau. Dabar šiuos žodžius taria karalius karaliui.

Kas vyksta penkiamečio galvelėje, kai jam aiškinama, kad karalius gali gyventi nebūtinai su karaliene, bet ir su kitu karaliumi? Ar karaliai iki šiol tarpusavyje nekariavo? Pagal toleranciją homoseksualumui propaguojančio projekto logiką, įsimylėję princai gali susituokti, tapti karalių pora ir net susilaukti vaikų.

Projektas „Gender Loops“ per pastarąsias kelias savaites sukėlė tokį skandalą, kad be Specialiųjų tyrimų tarnybos įsikišimo vargu ar jį pavyks išnarplioti.

Kol praėjusią savaitę valstybės institucijos ginčijosi, ar mažyliai iš tiesų klausėsi paskaitų apie karalių meilę, „Ekstra“ pasidomėjo šio projekto įgyvendinimo Lietuvoje ataskaita. Joje juodu ant balto parašyta — projektas buvo vykdomas trijuose Šiaulių vaikų darželiuose — „Bangelė“, „Pupų pėdas“ ir „Žiogelis“. Nors Švietimo ir mokslo ministerija tai atkakliai neigė.

Tačiau darželinukus mokyti lyčių tolerancijos — tik maža valtelė į Lietuvą tekančioje lytinio švietimo projektų upėje.

Atsakymus į daugelį su šiuo švietimu susijusių klausimų lietuviams senokai ėmė piršti švedai. Perša ir dabar.

Štai prieš akis — pernai Švedijos lytinio švietimo asociacijos (RFSU) išleista knyga berniukams nuo 10 metų „Dic-ktionary“. Tai ne gramatikos klaida — jei tai būtų „Dictionary“, manytume, kad tai „Žodynėlis“.

Bet čia — „Diko žodynėlis“. Viską paaiškina knygos paantraštė: „Ką kiekvienas vyras turi žinoti apie savo daikčiuką“.

Leidinukas iliustruotas daugybe „daikčiukų“ nuotraukų. Fotografuota įvairiausiais rakursais: iš priekio, užpakalio, net „aukštyn kojomis“.

Anatomijos vaizdeliai — įvairiausių spalvų. Tekstas taip pat atitinka iliustracijas. Matyt, berniukams labai svarbu žinoti, kad „kiekviena sperma skiriasi skoniu ir kad jis panašus į kamambero sūrio skonį“.

Tiesa, knygoje yra ir medicininės informacijos: paaiškinama apie lytiniu būdu plintančias ligas — sifilį, gonorėją, ŽIV ir AIDS, žmogaus papilomos virusą ir kitas.

Šiuolaikiški tėvai ir mokytojai, matyt, nesidrovės per Kalėdas mažametėms įteikti ir joms skirtų knygučių „Putytės enciklopedija“ ir „Klitorinio sekso gidas“.

RFSU, matyt, yra įsitikinusi, kad tai ir dešimtmetėms — svarbu. Lietuvoje kol kas labiau prieinamas „Diko žodynėlis“.

Norint aprašyti lytinio švietimo Lietuvoje ištakas, vertėtų paminėti keletą sausų, bet pikantiškų istorinių faktų.

2002-ųjų liepą grupė parlamentarų Seime įregistravo Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą. Vienas esminių jo tikslų buvo įteisinti privalomąjį lytinį švietimą mo kyklose.

„Projekte tuomet pirmą kartą pavartota įstatymo rengėjų taip ir nepaaiškinta sąvoka „jaunimui draugiškos paslaugos“, — sakė įstatymo projektą skersai išilgai išnarsčiusi Mykolo Romerio universiteto Bioteisės katedros docentė Agnė Širinskienė.

Tąkart Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą rengė Lietuvos Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos (ŠPSSA) sukurta neoficiali darbo grupė.

Tačiau netruko paaiškėti, kad ŠPSSA buvo pasitelkusi į pagalbą Niujorke reziduojančią už teisę į abortą bei kontraceptinių priemonių visuotinį prieinamumą kovojančią nevyriausybinę organizaciją Reprodukcinių teisių centrą.

Pasak A.Širinskienės, ta pati organizacija analogišką įstatymą (pagal trečiojo pasaulio šalims skirtą modelį) „padėjo parengti“ ir Latvijai.

Skirtumas tik toks, kad Latvijoje įstatymas buvo priimtas, o Lietuvoje, pasipriešinus visuomenei, jo svarstymas nutrūko. Todėl lytinio švietimo šalininkams teko pasukti galvą, ko griebtis toliau. Ir jie ėmėsi visuomenei skirtų edukacinių projektų.

Taip Lietuvoje atsirado projektas „Jaunimui palankios paslaugos“ (JPP).

Projekte JPP buvo numatyta sukurti mokymo programų, priemonių ir parengti visuomenės sveikatos specialistų, dirbsiančių mokyklose. Apie 2003-iuosius sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko įsakymu mokyklose buvo atnaujinta medicinos punktų veikla ir pasirašytas projektas JPP.

Jame buvo numatyta sukurti mokymo standartus, programas, priemones ir darbui mokyklose parengti visuomenės sveikatos specialistų.

Projekto tikslines grupes sudarė specialistai, dirbantys su 10—24 metų „jaunais žmonėmis“. Projekte buvo pabrėžiama ir tai, kad tie „jauni žmonės“ turi teisę į seksualinę saviraiškos laisvę ir lytinę orientaciją.

Dalį projekto turėjo įgyvendinti didžiosios Lietuvos savivaldybės, pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno rajono, Akmenės ir kitos.

„Įdomu, kad viena partnerių — Jungtinių Tautų Vystymo programa — taip, matyt, norėjo Afrikos patirtį perduoti Lietuvai, kad nė nepastebėjo, kaip į projektą pateko ne tik ŽIV ir kitokių lytiškai plintančių ligų prevencija, bet ir nuorodos į kovą su maliarijos plitimu“, — juokėsi A.Širinskienė. Vėliau Jungtinių Tautų (JT) koordinatorė Lietuvoje Cihan Sultanoglu, JPP atstovavusi JT Vystymo programai, už šią ir kitą veiklą gavo ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“.

Projekte buvo numatyta, kaip derėtų integruoti lytinį švietimą į mokyklų ugdymo procesą. Viena pagrindinių projekto vykdytojų ir programų rengėjų buvo minėtoji ŠPSSA, kuri 2003 metais kartu su Švedijos lytinio švietimo asociacija vykdė ir kitą projektą. Ji, pritariant Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), mokė Lietuvos mokytojus lytinio švietimo subtilybių.

Pagrindinis šių mokytojų „kvalifikacijos kėlimo“ kursų vadovas Ericas Centerwallis atsivežė į Lietuvą 2002-aisiais švedų išleistą knygą „Tu patirsi meilę, patikėk“. Į ją buvo suguldyti patarimai, kaip kalbėtis su mokiniais apie lytinį švietimą ir asmeninius santykius.

Matyt, tikėtasi, kad knygos, skirtos trečiojo pasaulio šalims (ji jau buvo pristatyta Kinijoje, Mongolijoje, Tanzanijoje, Zambijoje) turinys bus priimtinas ir mūsų pedagogams. Čia — vos keletas citatų iš jos:

„Kovą su onanizmu galime vertinti kaip vieną buržuazinio sveikatos mokymo elementų, kuris plito kartu su demokratizacija... Dar vienas lytinio susilaikymo argumentas buvo tas, kad reikėjo ekonomiškai elgtis su sėkla, kuri buvo laikoma ypač vertingu kūno produktu.“

„Kylančios aršios kampanijos prieš onanizmą deformavo ne vienos kartos lytinį gyvenimą (...). Onanizmas, seksualinės fantazijos ir svajonės — vienas būdų, padedančių suvokti save. Jis sudaro prielaidas asmenybei formuotis. Taip pat tai būdas, padedantis įprasti prie tikrovės (...). Savęs patenkinimas — tikras įrodymas, kad vaikas yra sugebanti jausti lytinė būtybė.“

E.Centerwallis knygoje buvo aprašęs ir metodą, kaip į pamoką pakviesta dviejų tos pačios lyties sugyventinių pora mokiniams turėtų papasakoti apie savo bendro gyvenimo subtilybes.

Per jo seminarus mokytojams buvo suteikta informacijos, kaip pamokyti mergaites persiplėšti mergystės plėvę, kad vėliau jos nebijotų atsitiktinių lytinių santykių. Seminaro dalyviams pasipiktinus, mokytojas iš Švedijos stebėjosi, esą tai — įprastas mokymo būdas.

Tuo pat metu į Švietimo ir mokslo ministerijos rekomenduojamų filmų sąrašą pateko ir švedų sukurtas animacinis filmas moksleiviams, iliustruojantis minėtų mokymų turinį. Jame demonstruojama ir išsami masturbavimosi technika.

Aiškinama, kad masturbuojantis neplinta lytiniu būdu perduodamos ligos.

Tik tuomet, kai visi šie mokslai užkliuvo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, mokyklose filmą liautasi platinti.

Štai citata iš 2006 metais dienos šviesą išvydusio „Bendraamžių švietimo vadovų mokymo vadovėlio“: „Pratimas: prezervatyvo movimo lenktynės. Trukmė — 30 min. Priemonės — du prezervatyvų demonstravimo modeliai, pavyzdžiui, bananai. Eiga: padalykite grupę į dvi komandas (...). Išrinkite du savanorius, kurie laikytų organo modelius. Abiejų komandų dalyviai paeiliui turi parodyti, kaip naudoti prezervatyvus — atplėšti pakuotę, išimti prezervatyvą, užmauti jį ant modelio ir taisyklingai numauti (...).“

Iš šio leidinio sveikatos priežiūros specialistai turėjo mokytis patys ir parengti „bendraamžių švietėjus“. Šie žinias turėjo perduoti kitiems — vaikams ir paaugliams.

Vadovėlis buvo Sveikatos apsaugos ministerijos kuruojamo projekto JPP dalis. Jis buvo skirtas „jaunimo reprodukcinei sveikatai puoselėti ir pagrįstas patirtimi, sukaupta Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje“.

Iki pasirodant vadovėliui, 2005-aisiais, tuometis sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga buvo patvirtinęs ir JPP tęsinį: „Parama veiksmingam ir koordinuotam jaunų žmonių sveikatos ir raidos stiprinimui Lietuvoje“.

Tačiau jaunimo sveikata buvo suprantama labai siaurai: tik kaip lytinė sveikata. Stovyklaujantiems nepilnamečiams — būsimiesiems „bendraamžių švietėjams“ buvo taikomi tokie iškalbingų pavadinimų mokymo metodai, kaip „Prezervatyvų užmovimo lenktynės“, „Į negyvenamą salą — su prezervatyvu“ ir kiti.

Stovyklos rengėjams, pasirodo, nebuvo svarbu, koks likimas gali ištikti joje dalyvaujančius vaikus. Jie, parengę ataskaitą, į internetą sudėjo visus stovyklavusių nepilnamečių asmens duomenis ir adresus.

Bet tuo metu nei Vaiko teisių kontrolieriaus įstaiga, nei Valstybinė asmens duomenų apsaugos inspekcija žinios nesureikšmino. Esą prie interneto svetainės, propaguojančios projektą, mažai kas jungėsi. Tačiau ir vieno prisijungusio pedofilo būtų pakakę, jei jis būtų pasinaudojęs vaikų adresais. Taip skandalingai pasibaigė JPP. O štai dabar dar paaiškėjo, kad tuo pat metu buvo įgyvendinamas ir darželinukams skirtas projektas „Gender Loops“.

Pasak ŠPSSA vadovės Esmeraldos Kuliešytės, JPP buvo vienintelis vyriausybinio lygmens lytinio švietimo projektas. „Šiuo metu daugiau tokio lygmens projektų nėra vykdoma“, — patikino E.Kuliešytė.

Dar 2006 m. vasarį švietimo ir mokslo ministras buvo pasirašęs įsakymą, apribojantį kontraceptikų rinkodarą. Įsakyme pabrėžiama, kad, rengiant šeimos ugdymo programas vaikams ir jaunimui, darbo grupėse negali dalyvauti asmenys, susiję su komercinėmis struktūromis, gaminančiomis ar platinančiomis kontraceptines priemones. ŠPSSA yra viena jų.

„Vaikų lytinis švietimas ir rinkodaros priemonės nėra suderinama. Antraip kontraceptikų vartotojas bus auginamas jau pradinių klasių suole. Kad jis toks taptų, turi rinktis lytinius santykius. Ir kuo anksčiau. Taigi nesunku nuspėti, koks būtų mokomosios priemonės turinys, jei įtaką jai galėtų daryti komercinės struktūros“, — sakė A.Širinskienė.

Jos nuomone, galbūt dėl to ŠPSSA, negalėdama padaryti didesnės įtakos, priešinosi pernai edukologų, psichologų, psichoterapeutų, gydytojų, bioetikos specialistų parengtai lytinio ugdymo metodinei priemonei.

Ir tas priešinimasis „davė vaisių“: buvo sukurtas klaidinamas leidinio įvaizdis, padarytas spaudimas valstybės institucijoms, o ŠMM taip ir paliko leidinį be užrašo „Ministerija rekomenduoja“.