„Kaip iš krūmų“, – taip kartais sakoma Rusijoje.
O praėjusios savaitės pabaigoje galutinai paaiškėjo jau senokai prognozuotas ir nujaustas dalykas – buvęs politikos meteoras nesugeba sklandžiai sukrapštyti net visuomenės pasitikėjimo minimumą įrodančių 20 tūkst. parašų.
Nepadėjo, kaip neoficialiai liudija kai kurie parašų rinkėjai, ir už kiekvieną parašą mokėti pinigai – greičiausiai juodi ir neatsispindintys pabrėžtinai kukliose „prisikėlėlių“ finansinėse ataskaitose.
A.Valinsko pasakojimais apie tai, kad visi 21 tūkst. parašų, paskutinę akimirką paknopstomis atbogintų į Vyriausiąją rinkimų komisiją, yra tikri, vaizduoja tikintys tik patys rinkimų prievaizdai. Jie paslaugiai dalyvauja dar viename rinkėjams mulkinti skirtame spektaklyje, sugalvotame, kad Seimo vedėjas išvengtų visiško fiasko.
Rinkimų prievaizdus galima suprasti – jie lankstosi net paskutiniams politiniams perėjūnams, o čia juk vienas iš trijų svarbiausių valstybės pareigūnų. Kita vertus, kaip tu į jį kibsi dabar, kai lygiai taip pat užsimerkęs su visa jo „partija“ praleidai į Seimo rinkimus?
Politinį legitimumą visiškai praradusią valdžios institucijos galvą užjaučia ir politikai. Tiek į bendrą bloką prieš konservatorius ir liberalus besivienijančių liberalcentristų, tiek kitų valdančiųjų dėka A.Valinskas savo poste gali išsilaikyti daug ilgiau, nei dabar tikėtina. Juk daugumai apskritas nulis Seimo viršūnėje – labai patogus dalykas.
„Tačiau pasitaisė tauta – ir dar taip greitai“, – štai tokie džiaugsmingi šūksniai sklinda iš visų pakampių – tiek valdančiosios dešinės, tiek opozicinės kairės.
Tačiau nežinia, ar tai, kad beveik 200 tūkst. rinkėjų gali per rinkimus balsuoti už gryną politinę butaforiją būtent todėl, kad tai – butaforija, o vos po kelių mėnesių ją, kaip panaudotą buitinę prekę, tėkšti į šiukšlyną, – labai džiuginantis dalykas. Mažų mažiausiai jis – dar negirdėtas.
Kai kurie tik rinkimų inžinerijai ir valdžiai paimti skirti projektai, pavyzdžiui, net į Europos Parlamento rinkimus lagaminų nebesugebanti susikrauti Naujoji sąjunga, paskutinį kvapą išleidžia tik dabar – po beveik dešimtmečio valdžioje ar šalia jos.
Ką jau kalbėti apie vandens paviršiuje dar užtikrintai tebesilaikančius „tvarkiečius“ arba „darbiečius“.
Taip lengvai itin pigias vienkartinio naudojimo prekes besirenkantys, o po to jas urmu išmetantys rinkėjai – net ir mūsų politinėje padangėje išskirtinis reiškinys.
Bet politikams – pirmiausia valdantiesiems – labai nusiminti ar sunerimti dėl staigiai besikeičiančio rinkėjų mąstymo, atrodo, neverta.
Juk dauguma per rinkimus puotavusių piliečių, be abejo, atgailaudami jau prigludo prie „rimtų“ ir „solidžių“ gelbėtojų – pirmiausia griežtąja visos tautos motina tapusios eurokomisarės – kojų.
Stiprėjančiam krizės vėjui ir baimei išsklaidžius padaužišką nuotaiką, instinktyvus noras turėti globėją stumia ir arčiau valdančiųjų partijų.
Štai kodėl, prastėjant ūkio padėčiai ir byrant visai valdžios antikrizinei politikai, pagrindinių valdančiųjų – pirmiausia konservatorių – reitingai lieka stabilūs ir net kopia aukštyn.
Maža to – tas pats rinkėjas tuo pačiu metu griežtai nepritaria valdžios politikai, bet pačią valdžią vis tiek remia.
Esant tokiam susidvejinimui ir tokiam iracionalaus tikėjimo bet kuo poreikiui, galime ir vėl tikėtis naujų linksmybių. Ir nebūtinai tik per rinkimus.
Taigi pokylis dar tęsis, nors kai kas ir nuvirto po stalu.