Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma

Viešojoje erdvėje diskusijos netyla – dėl aukštojo mokslo reformos būtinybės sutaria visi, tačiau reformą įkūnijantis paruoštas MSĮ projektas sulaukia nemažai pagrįstos kritikos.

Su aukštojo mokslo reforma buvo siejamos viltys, kad neracionaliai veikianti ir išbalansuota povidurinio švietimo sistema pagaliau bus sureguliuota: bus atliktas aukštųjų mokyklų vykdomų studijų krypčių auditas, įvertinantis studijų krypties mokslinį potencialą ir atliekamus mokslinius tyrimus – nustatytų kokybės standartų neatitinkančios studijų programos bus uždarytos arba joms bus suteiktas jų statusą atitinkantis vardas.

Taip pta studijų finansavimas bus pertvarkytas taip, kad didžiąja dalimi jį lems mokslinių tyrimų finansavimas, kuris yra neatsiejama ir pagrindinė universitetinių studijų sąlyga. Bus optimizuotas šalies universitetų tinklas, o studentų pasiskirstymo proporcijos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigose ims atitikti pažangių Vakarų šalių patirtį – universitetuose studijuos mažiausia dalis šalies studentų, o kolegijose ir profesinėse mokyklose – didžiausia. Bus užskaitomi kreditai pereinant iš vienos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigos į kitą. Bus panaikintas diskriminacinis, studijų prieinamumą iškreipiantis studentų skirstymas į studijuojančius savo lėšomis ir finansuojamus valstybės.

Be to, bus atkurtas pažeistas LR Konstitucijos 41str. – panaikintas Konstituciją pažeidžiantis įmokų už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose rinkimas iš gerai besimokančių, laiku valstybės akredituotų studijų programų reikalavimus vykdančių studentų, o gerai nesimokantiems studentams diplomai nebus išduodami ir juolab nebus parduodami už jokias studijų įmokas.

Naujasis MSĮ projektas prasilenkia su daugeliu reformos vilčių. Šis projektas paremtas laisvosios rinkos principu, kuris, šiuo atveju, pasireikštų per studijų paklausą, lemiamą laisvu studentų pasirinkimu studijuoti. Tačiau pasirinkimas gali būti laisvas tik tuo atveju, kai besirenkantis disponuoja visa objektyvia informacija, lemiančia jo pasirinkimą.

Pasirinkimas, atliekamas stokojant informacijos, iš principo negali būti laisvas – jis yra neišmanymo įkaitas. Objektyvios ir išsamios informacijos apie visas studentams siūlomas studijų programas bei įsidarbinimo galimybių statistinės analizės, pabaigus studijas, nėra, todėl laisvas pasirinkimas nėra galimas. Tačiau gausu aukštųjų mokyklų savireklamos, kuri neretai remiasi tik rinkodaros gudrybėmis.

Pasak reformatorių, studentų – vadinamųjų švietimo klientų ir vartotojų, pasirinkimas turės nulemti konkrečios mokymo įstaigos studijų programos kokybę – jeigu studentai masiškai rinksis tam tikrą studijų programą, jai bus suteiktas kokybiškos programos titulas, o populiarumo tarp studentų nesulaukusios studijų programos šio titulo neteks.

Faktiškai tikimasi, kad studentai išreitinguos universitetus ir jų siūlomas studijų programas – taip atliks Švietimo ir mokslo ministerijos darbą.

Tačiau, viena vertus, nesąžininga studentams siūlyti kokybės standartų neatitinkančias studijų programas, kita vertus, negalima studijų kokybės beatodairiškai susieti su jų paklausa – juk jeigu pigios Kinijoje pagamintos prekės yra paklausios rinkoje, tai dar nereiškia, kad jos – kokybiškos. Šiuo konkrečiu atveju studentų krepšeliai 21 tūkst. geriausiųjų abiturientų bus dalinami nemokamai, todėl tikėtina, kad krepšelius gavę studentai stengsis kuo racionaliau juos išnaudoti.

Kita vertus, kaip jau minėjome, racionalus pasirinkimas įmanomas tik disponuojant objektyvia informacija, kuri nėra pateikiama, kaip ir nepateikiama įsidarbinimo statistika pabaigus vieną ar kitą studijų programą.

Verta prisiminti ir tai, kaip greitai reformatoriai išsižadėjo savo debiutinio studentų apmokestinimo šūkio „Nemokamas tik sūris spąstuose“ – juk studijų krepšeliai bus dalinami nemokamai. Tiesa, krepšelių skaičius su kiekvienais metais neabejotinai ims smarkiai tirpti, juk reikia kažkaip gelbėti bankus nuo bankroto didinant savo lėšomis studijuojančių studentų skaičių – šis sumanytos reformos leitmotyvas skamba vis garsiau.

Pagal šiuo metu vis dar galiojantį planuojamos pertvarkos modelį, kasmet daliai geriausiai egzaminus išlaikiusių abiturientų bus nemokamai dalinami studentų krepšeliai, kuriuos pastarieji galės nevaržomai neštis į bet kurią šalies aukštąją mokyklą. Šis krepšelių kiekis kaskart bus koreguojamas priklausomai nuo aukštųjų mokyklų paskelbtų studijų kainų ir valstybės finansinių pajėgumų įpirkti studijas tam tikram studentų skaičiui – tai visiškai iškraipo LR Konstitucijos laiduojamą nemokamą mokslą gerai valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantiems studentams, nes geras mokymasis tampa finansinių valstybės pajėgumų įkaitu.

Verta pažymėti ir tai, kad įvykdžius numatytą pertvarką, deklaruojama aukštųjų mokyklų autonomija butų apribota – faktiškai aukštosios mokyklos nebetektų galimybės vykdyti studentų atranką ir spręsti, kurie studentai labiausiai atitinka aukštosios mokyklos keliamus reikalavimus.

Finansavimo modelis, kai krepšeliai būtų skirstomi geriausiai valstybinius baigiamuosius egzaminus išlaikiusiems abiturientams, aukštąsias mokyklas verstų rinkodaros vingrybėmis vilioti krepšelius gavusius studentus.

Tačiau egzaminai nepamatuoja nei intelekto koeficiento, nei asmens kūrybiškumo, išradingumo ar originalumo, nei motyvacijos studijuoti.

Neretai gerai egzaminus išlaikęs abiturientas tėra vidutinybė. Taigi siekdama prisivilioti kuo daugiau krepšelių gavusių abiturientų aukštoji mokykla faktiškai nebetenka galimybės rinktis studentų, kurie, aukštosios mokyklos manymu, geriausiai atitinka keliamus reikalavimus – taip apribojama aukštųjų mokyklų autonomija, kuri turėtų pasireikšti ir galimybe studijoms atsirinkti motyvuotus, kūrybingus ir pan. studentus, kurie yra svarbus studijų kokybės faktorius ir mokslo pažangos variklis.

Liaudies išmintis sako „gera pradžia – pusė darbo“, tačiau daugelis nesutinka, kad numatytos reformos pradžia yra gera. Švietimo ir mokslo ministro komanda teigia, kad priėmus MSĮ projektą, Studijų kokybės vertinimo centrui būtų suteikta daugiau galių – jis galėtų uždaryti studijų kokybės kriterijų neatitinkančias studijų programas arba suteikti joms tikrąjį jų statusą atitinkantį vardą.

Tačiau čia kyla pagrįstas klausimas – o koks likimas laukia tų studentų, kurie jau bus pradėję studijas šiose studijų programose? Ir kodėl studentams siūloma rinktis tarp kokybiškų ir nekokybiškų studijų programų, patiems atsirenkant, kur yra grūdai, o kur – pelai? Juk kur kas geriau būtų aukštojo mokslo reformą sąžiningai pradėti nuo studijų krypčių audito, įvertinus universitetinių studijų krypčių mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus ir, palikus kokybiškas studijų programas, leisti jas rinktis studentams.

Naujasis MSĮ projektas taip pat neišsprendžia diskriminacinio studentų rūšiavimo į studijuojančius savo ir valstybės lėšomis problemos. O šios diskriminacijos įteisinimui pasitelkiamos manipuliacijos LR Konstitucijoje įtvirtintu gero mokymosi kriterijumi.

Kad ir kaip būtų liūdna, tenka konstatuoti, kad studentų solidarumas patyrė visišką fiasko – studentai nesugebėjo suvienyti savo jėgų ir petys į petį stoti ginti savo ir būsimų studentų teisių, reikalaudami užtikrinti visiems studentams vienodą studijų prieinamumą pagal gabumus.

Pritilo ir anksčiau drąsiai skambėję šūkiai „Pirma kokybė – tada pinigai“ – užteko valdžiai pažerti iš piršto laužtų pažadų apie šviesią kokybiškų studijų ateitį, kaip masalą studentams numesti 21 tūkst. krepšelių, ir likusieji studentai, turėsiantys mokėti visą studijų kainą, buvo kaip mat išduoti. O juk nėra jokių garantijų, kad krepšelių kiekis kasmet augs ar bent jau išliks toks pats.

Išvardinti toli gražu ne visi sumanytos aukštojo mokslo reformos trūkumai. Apie juos įtikinamai ir argumentuotai daug rašė žymūs visuomenės veikėjai, mokslo ir studijų ekspertai, tačiau panašu, kad ministro komanda užsibarikadavo tarp jokio pašalinio garso nepraleidžiančių laisvosios rinkos ideologijos sienų. Be abejo, valdantieji gavo tautos mandatą ir dabar gali įgyvendinti pertvarkas, tačiau tai nereiškia, kad gali įgyvendinti pertvarkas, kurios pakenktų ilgalaikiams valstybės interesams ir jos žmonėms.

Išgirsti oponentų kritiką ir, pripažinus sumanytos reformos koncepcijos ydingumą, iš pagrindų reformuoti aukštojo mokslo reformą reikia daug drąsos ir sąžinės. Tačiau nedidelė problema – prekybos centruose jų neparduoda.