„Kažkaip labai rimti žmonės aplink atrodo“, - C.Graužinis aiškina, kad pjesę parašė įkvėptas susiraukusių tautiečių veidų. Jis mąstė, kaip atrasti gyvenimo kelią, kuris teiktų gyvenime daugiau džiaugsmo.
Po premjeros „Menų spaustuvėje“ C.Graužinis negalėjo atsipūsti, nes išvyksta į Lenkiją kurti naujo spektaklio. Tačiau per vargais negalais atrastą laisvą pusvalandį lrytas.lt jis spėjo pasakyti daug įdomių minčių.
– Kodėl toks spektaklio pavadinimas – „Viskas arba nieko“?
– Tai yra apie žmones, kurie mėgina susikurti tokią erdvę, kur turi viską arba neturi nieko. Arba – arba. Nėra vidurio. Tas „viskas arba nieko“ siejasi su pastebėjimu, kad civilizuota visuomenė gyvena kompromisų terpėje. Kasdien esi privertas padaryti gausybę kompromisų net to nepastebėdamas. Kas būtų, jeigu turėtume erdvę, kurioje galima atsisakyti tų kompromisų? Čia aš turiu galvoje dvasinius pasirinkimus.
Šiaip šitas vaidinimas yra inspiruotas pastebėjimų, kad kažkaip labai rimti žmonės aplink atrodo. Šiuo metu Lietuvoje jie atrodo išsigandę. Tikėjimo ateitimi Lietuvoje yra mažai. Žmonės žino, kad labai greitai gali prarasti tą nedaug ką, ką turi. Iš tos baimės, neužtikrintumo atsiranda noras pasislėpti. Dažniausiai bėgama į vartojimą – vartojimas yra kaip narkotikas, leidžiantis užsimiršti: „apsiprekinau“, prisirijau, stresą „nuėmiau“. Užsimiršti padeda ir darboholizmas – dirbi, nesidairai, nematai ir nemąstai.
Mes galvojom, koks vis dėlto turėtų būti kelias, kuris gyvenime teiktų daugiau džiaugsmo. Mėginome sukurti kelionę į vidinę erdvę. Nebūtinai tas metodas yra rimtas ir protingas. Tačiau bent jau mes tuo užsiiminėjome kiekvieną repeticiją ir tas mums patiko. Tai irgi yra pabėgimo ieškojimas, bet kitokio pabėgimo – į vidinę erdvę.
– Spektaklyje daug pagalbos motyvų – herojai vieni kitiems bando padėti, kartais jiems pavyksta, kartais – nelabai. Kas gali padėti ekonomikos krizės ir savo paties minčių prislėgtam lietuviui, kuris sėdi toks nelaimingas kaip aktoriaus Pauliaus Čižinausko herojus?
– Aš pastebėjau, kad lietuviai į pagalbą žiūri labai kreivai, dažnai jos išsigąsta. Todėl stengėmės, kad pjesėje būtų daug tokių momentų. Aš manau, kad pirmiausia reikia išmokti priimti pagalbą, paskui jos paprašyti ir tada ji ateis.
– Kiek žmogui reikia, kad jis būtų laimingas? Ar tikrai užtenka kambario, kuriame tėra kėdė, stalas, langas, ąsotis vandens?
– Iš principo taip. Keliaujantys po besivystančias šalis, pastebi – kuo skurdesnė šalis, tuo daugiau besišypsančių žmonių. Žmogus užlipa į palmę, nusiskina riešutą, suvalgo – ir gerai. Paradoksas – kur prasideda civilizacija, gausa, ten prasideda ir kančios.
– Civilizuotoje visuomenėje žmonės nemoka nieko neturėti?
– Taip. Čia yra mūsų pačių pasirinktos tradicinės vertybės ir didžiųjų verslo kompanijų apgalvota veikla, kuria stengiamasi žmones pripratinti prie vartojimo. Teko jūsų internetiniame portale skaityti, kas darėsi tą žymiąją naktį „Maksimoje“ – tokie dalykai didelį įspūdį palieka ir verčia susimąstyti.
Kažkaip žiūri, dėl ko žmonės nervinasi, dėl ko juos užpuola neurozės. Ir pagalvoji – bet į grabą su savimi juk nieko nepasiimsi.
– Man įsiminė scena, kurioje žmogus peri kiaušinį, iš kurio turėtų išsiristi visas pasaulis. Gal mes pernelyg daug norime išperėti? Ar kaip tik verta perėti visą pasaulį?
– Labai sunku už kitą žmogų nuspręsti, kas jam yra per daug ar per mažai. Mes ir darome klaidą dažnai nuspręsdami, kad turi būti būtent taip.
Mano spektaklis yra kvietimas į viską nusispjauti ir keliauti į savo vidinę erdvę. Gerai, jei eidamas turi keletą bendražygių – štai mes, Cezario grupė, turime vienas kitą ir tuo džiaugiamės. Gal kažkam tai atrodo juokinga, per menka, tačiau mums tai labai daug. Paulius Čižinauskas scenoje peri kiaušinį, to kiaušinio nėra, bet jis jį vis tiek peri dvi minutes – kol tai vyksta, tai ir yra mūsų džiaugsmas.
Galbūt žiūrovas, atėjęs pasižiūrėti šitų dvasinių pakeliavimų, prisimatuos sau kažkokią būseną, kažkokią situaciją. To mes ir tikimės.
Šita veikla, kuria mes dabar užsiimame, pradeda tolti nuo teatrinės rutinos ir eiti į kažką truputėlį kitą, ko pavadinimo aš nežinau. Nežinau, ar tai vien tik teatrinė veikla, ką mes darome.
Mes tokį spektaklį išmetame žiūrovui kaip pirštinę. Nesiekiame, kad žiūrovai ateitų ir žavėtųsi, kokie mes „faini“, koks nuostabus spektaklis, kaip gražiai praleistas laikas. Jei kažkas ant mūsų supyks neįsižeisdamas, tai irgi gali būti gerai, nes tai ne visai konvencionalus spektaklis.
Mes turėjome galimybę dirbti konvencijos rėmuose, kurdami spektaklį „Bučiuoju, Oskaras“, rodomą „Domino“ teatre. Kūrėme jausdami didelę atsakomybę. Tema buvo labai slidi, labai subtili – kaip pamatyti džiaugsmą nelaimėje. Po to tradicinio spektaklio turėjome dvi savaites persijungimui į daug laisvesnį darbą.
– Kaip vyko kūrybos procesas? Kaip atsirado tokio spektaklio idėja? Kada sudėliojote paskutinius pjesės štrichus?
– Kai pastatai vieną spektaklį, visada lieka neįgyvendintų idėjų – netikusių idėjų tam spektakliui, bet galbūt tikusių kitam. Kiekviename spektaklyje turbūt yra kito spektaklio pradžia, kurią labai sunku apibūdinti ir net neįmanoma jos pastebėti.
Paskutiniai pjesės tekstai atsirado dvi trys dienos prieš premjerą. Labai daug kas dingo kompiuterio darbastalio šiukšliadėžėje. Daug tekstų liko atskiruose „failuose“, kabo kompiuteryje, laukia kito projekto, kol galbūt kažkas iš jų toliau vystysis.
– Jūsų spektaklių scenografija dažnai būna panaši – kelios kėdės scenos tamsoje. Kodėl?
– Mes dirbam vaizduotės teatro sistemoje, todėl nekuriame nuorodų dekoracijomis. Tačiau net jeigu ir norėtume išeiti iš to minimalizmo, negalėtume, nes minimalizme mus laiko realybė. Cezario grupė neturi savo patalpų ir sandėliuoti dekoracijas būtų nepakeliamas uždavinys.
– O kas rengia jūsų spektaklių aktorius? Gal jie patys sugalvoja, kokie rūbai tiktų prie vaidmens?
– Spektaklio „Viskas arba nieko“ kostiumų dizainas – Cezario Graužinio. Sukūriau kostiumus iš elementų, kuriuos pateikia „Rimi“ ir „Maksimos“ linijos.
– Daug kalbate apie džiaugsmą ir viltį. Tačiau esate pasakęs, kad teatro situacija neteikia daug vilties, o dabar išvykstate iš Lietuvos kurti svetur.
– Esu taip sakęs. O iš Lietuvos aš nebėgu, tiesiog pakvietė prašmatnus teatras Lenkijoje, Vroclave. Jame yra aukštų standartų kolektyvas, nieko panašus į mūsų Nacionalinį dramos teatrą ar Jaunimo teatrą. Lengvų „bezdaluškių“ ten nėra, kiekvienas spektaklis rimtas, o publika lanko tą teatrą puikiai.
Du mėnesius dirbsiu be galo intensyviai – statysiu Šekspyro „Karalių Lyrą“. Medžiagos daugybė. Tai jau mano penktas susidūrimas su Šekspyru – Fererų salose stačiau „Makbetą“, Helsinkyje kūriau „Žiemos pasaką“, Švedijoje esu pastatęs „Hamletą“, o Lietuvoje – „Užsispyrėlės sutramdymą“.
Buvo didelė pagunda ten dirbti, įsipareigojau ir važiuoju. Tačiau šią akimirką jau nelabai to noriu. Gaila palikti grupės aktorius.