Didysis ketvirtadienis yra paskutinės vakarienės priminimas, todėl bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai, yra prisimenamas Paskutinės vakarienės metu Jėzaus Kristaus įkurtas Eucharistijos sakramentas - Kristaus kūnas ir kraujas duonos ir vyno pavidalais.
Pasak etnologo profesoriaus Liberto Klimkos, kaimo papročiai sako, kad Didžiosios savaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Negalima ir ką nors skolintis arba kitam skolinti - laimė išeisianti iš namų. Vaikai trečiadienį po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis. Atseit, silkę varo lauk, kartu ir atsibodusį pasninką. Ketvirtadienį taip darydavo du kartus, penktadienį - net tris.
Didysis ketvirtadienis vadinamas švariuoju arba žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję - viskas turi būti išvalyta, išvėdinta. Saulei tekant sveikatos visiems metams galima pasisemti. Reikia tik susirasti upelį, atitekantį prieš tekančią saulę, ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu. Iš miško parsinešdavo ir žalumynų - bruknienojų, pataisų Velykų stalui papuošti. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį keptoji nepelijanti. O druska, palaikyta ant prieždos, įgaunanti ypatingų savybių, net gydančių. Ūkininkas tądien išpjaudavo apšalusias, nudžiuvusias obelų šakas - sodas bus derlesnis. Bet yra ir draudžiamų darbų. Sakydavo: malsi girnomis - vėtrą prisišauksi, ausi - velnias ateis padėti. Su kultuve žlugtą šiukštu skalbti - gali perkūnas nutrenkti.
Didįjį penktadienį iškilmingai pagerbiamas kryžius - tai Kristaus kančios, mirties ir palaidojimo diena. Prisimenant Kristaus kančios kelią su kryžiumi į Kalvarijos kalną, rengiamos Kryžiaus kelio procesijos per keturiolika stočių (stacijų).
Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis, arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad vėlės išeinančios iš skaistyklos. Žmonės lankydavo kapus, nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius - tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai. Vengiant triukšmo, tądien dirbama mažai. Dzūkijoje sakydavo - nevalia šluoti, voratinklius braukyti - „Jėzui akis prikrėsi“.
Didįjį šeštadienį budima prie simbolinio Kristaus kapo. Sutemose, jau saulei nusileidus, bažnyčios šventoriuje pašventinus ugnį ir vandenį, vėl sugaudžia vargonai, suskamba tylėję varpai. Nuo seno teigiama, kad Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios parsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo - velykinės ugnies. Ugnį parsigabendavo įdegę budę - tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Vaikai budę užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo.
Prisikėlimo Mišių daugelyje Lietuvos vietų seniau žmonės laukdavo pernakt bažnyčioje. Nuovargio snaudulį prablaškydavo persirengėlių kipšiuku arba žydeliu pokštai. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbe uniforma. Būta netgi bažnytinio lėlių marionečių teatro, rodančio Kristaus kančių kelią.
Džiugus išaušta šventų Velykų rytmetys, net saulė, sakoma, tekėdama šoka. Vėjo kryptis tą sekmadienį pranašaujanti būsimos vasaros orus. Velykų sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, mat kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai šiemet gerai seksis. O jau pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais dainomis ir muzika.