Triukšminga oro uosto kaimynyste nepatenkintus žmones pagaliau aplankys ramybė.
Tačiau ar tuo gali džiaugtis ir Lietuvos valstybė?
2009-aisiais, praėjus tūkstantmečiui po pirmojo Lietuvos paminėjimo, mūsų šaliai gresia išnykti iš Europos aviacijos žemėlapių.
Lietuvą iš paukščio skrydžio vėl galės matyti tik paukščiai, kaip ir buvo ne vieną tūkstantį metų.
Bankrutuoja „flyLAL“. „airBaltic“ nutraukia vis daugiau skrydžių. Karti šunis ant pastarosios Latvijos bendrovės nesunku, bet jiems nenurodysi, kur ir kada skraidyti.
Savi marškiniai arčiau kūno, taigi naivu būtų tikėtis, kad „airBaltic“, kurios kontrolinį akcijų paketą valdo Latvijos vyriausybė, gelbėtų nuo izoliacijos Vilnių, o ne Rygą.
Nieko nepadarysi: sunkmetis. Visame pasaulyje mažėja skrydžių maršrutų, netgi solidžios oro bendrovės skelbia apie milijoninius nuostolius.
Tačiau ką gi padarė Lietuva, kad neliktų izoliuota nuo pasaulio? Nieko. Vilniaus oro uostui pernelyg ilgai dirigavo giminėmis ir pataikūnais apsistatę vadovai, o „flyLAL“ buvo pusvelčiui parduota berniukams, kuriems, kaip paaiškėjo, trumpai tereikėjo žydro dangaus.
Todėl dabar tik dangus mums ir liko. Pavasariškai žydras ir skaidrus. Greit jo padangę skros tik Zokniuose įsikūrę NATO naikintuvai.
O kaip dėl civilinės aviacijos? Prisiminkime brolių Montgolfier išradimą ir pasikinkykime oro balionus – jų Lietuvoje šiuo metu tikrai daugiau nei lėktuvų. Ir pigiau, ir gamtos beveik neteršia.
Ne bėda, kad skrisime vėžlio greičiu – pragyvenome beveik tūkstantį metų be orlaivių, iškęsime ir kita tiek.