Atsidarau interneto puslapį ir jo pakraštyje iššoka nuorodos: reklamuojami naujos kartos vibratoriai, o greta jų – vairavimo kursai. Kas pasakys, kad čia nėra jokios sąsajos, kad nėra ryšių, persmelkiančių visą mūsų gyvenimą, kad ir kur mus likimas nublokštų. Vairavimas, vibravimas, malonumas – viskas, viskas persisunkę atsitiktine neišvengiamybe.
Pro langą matau ežerą, iš ryto, apie pusę šešių turistinis apžvalginis laivas storai dudendamas išplaukė iš nedidelės prieplaukos ir grįžo tiktai prieš vienuoliktą. Sumetė kūnus į gelmę, paslėpė nusikaltimo pėdsakus. Galai į vandenį. Miškai aplinkui tam nepritaikyti. Būčiau žudikas, niekad čia nieko neužkasčiau. Per daug civilizuota.
Dabar Dievo karvytės jau keturios, ropinėja stiklu ir šnairomis stebi mane. Ko nori iš manęs gamta ar Dievas – niekad šito nesužinosiu. Regis, gamta jau savo atsiėmė – du vaikus paleidau į pasaulį, tėvą užkasiau į žemę. Kas man dar liko, nesunku atspėti. O štai ko nori Dievas – nežinau, ir vargu ar kada sužinosiu.
Iš labai patikimo asmens (kalbėjomės Jeruzalėje, Izraelyje, - simboliška!) girdėjau, kad šioje viloje naciai suplanavo žydų genocidą, o iš Vannsee geležinkelio stoties tie patys pasmerktieji buvo vežami į mirties stovyklas.
Tiesą sakant, informacija klaidinga – nacių konferencija vyko kitoje ežero pusėje. Kilometras šen ar ten. Štai kuo man patinka Berlynas, visa Vokietija ir apskritai senoji Europa – čia viskas alsuoja istorija.
Claudia, vertėja, lietuvių kultūros stebėtoja, minėtoje geležinkelio stotyje rodo stoties pavadinimą – jis užrašytas gotišku šriftu. Primena XIX amžiaus romantikus arba nacius. Kaip tik tai, ką ir sakiau – čia viskas, velniai rautų, kvepia istorija. Net jei ta istorija kruvina kaip persileidusi kekšė.
Lietuviai iš paskutiniųjų stengiasi naikinti savo istoriją, kad nė kvapo jos neliktų. Leidome A.Brazauskui pasistatyti medžioklės namelį Vilniaus širdyje – tokią dirbtinę šlykštynę šalia natūralios, šalia trapios Katedros. Valdovų rūmai tiesiog alsuote alsuoja nešvankybe – kaip vulgarus prievartautojas, tūnantis krūmuose ir laukiantis progos parsiversti auką.
O gal ir gerai, gal tai simboliška – Lietuva visą laiką turėjo šalia kokį nors kaimyną, kuris taikėsi ją užgožti, praryti, sutraiškyti. Tegul riogso, kad neužmirštume, nes su istorine atmintimi mums visuomet striuka.
Neseniai Lince laipiojau „Wolfinger“ viešbučio laiptais, kokį šimtą kartų, dažnai be jokio reikalo – kaip jie traška, girgžda, maždaug tokiu pusantro šimto metų girgždesiu. Viešbutis priklauso šeimai, kuri tuos pusantro šimto metų (negaliu būti tikras dėl tikslaus metų skaičiaus) prižiūri viešbutį, yra jo maitinami ir panašiai.
Lietuvoje viską, ką tik galime, perdarome, perkuriame, griauname. Kad tik nebūtų nieko, kas primena, iš kur mes atėjom. Jei ne patys, tai kokia nors okupantų šutvė. Jei ne okupantų, tai deputatų, nors tai beveik tas pats. Sovietams nepatiko buržuazinių laikų palikimas, dabartiniams buržua nepatinka sovietinė praeitis. Taip žmogaus gyvenimas nupiginamas ligi partinių rietenų. Tiesa, sovietai bent jau griovė skatinami ideologinių tikslų, dabartiniai bonzos – tik dėl pinigų.
Beje, apie kritiką. Vos tik lietuvis kerta valstybės sieną, iš karto pasidaro žiauriai kritiškas savo tėvynės atžvilgiu. Ligos sindromas, dievaži. Turėčiau pasiteisinti - mane kritikuoti skatina tos pačios priežastys, apie kurias vienoje savo knygoje kalba Nobelio premijos laureatas J.M.Coetzee: „Galimybė pabambėti viešai, saldi galimybė atkeršyti pasauliui, vis mažiau paklūstančiam mano vaizduotei – kaip galėjau atsispirti tokiai progai?“
Gali būti, kad tokios priežasties pastūmėti, savo nuomonę viešai mėgina pristatyti daugelis žmonių. Vienokiais ar kitokiais būdais – nuo didžiojo piršto rodymo gatvėje, nuo komentarų internete, ligi storiausių knygų ir milžiniškų antkapių.
Čia, „Literarisches Colloquium Berlin“ viloje laiptai taip pat seni. Ir Dievo karvytės senos. Ir šviesa, krintanti šiandien ant pasaulio – taip pat iš amžinybės paveikslų. Eisiu į geležinkelio stotį – tai vienintelė pramoga šiame mažame miestelyje. Na, dar gali nusitraukti kelnes paežerėje ir pakaitint blusas ėdrioje balandžio saulėje.
Mane vaikystėje labai traukdavo traukiniai, mažo miestelio geležinkelio stotis buvo tiesiog magiška vieta. Beveik kaip iš Henriko Radausko eilėraščio:
Į tuščią peroną,
Kur žiburio saulė atvėso,
Kepurė raudona
Išeina sutikti ekspreso.
Tik anuomet viliodavo numanoma, bet sunkiai išnaudojama galimybė kur nors išvykti, o dabar atvirkščiai – mane traukia menas neišvykti. Ką tai reiškia, dar pagalvosiu. Sutikit, „menas neišvykti“ skamba gerai. Kuo užsiimi – na, mano kryptis – menas neišvykti. Oops! Tai tam tikras pakaitalas etinėms pratyboms. Pavyzdžiui, turi galimybę tapti šūdžiumi, bet netampi. Turi galimybę susigundyti moters (gamtos) spendžiamais kerais, bet išsisuki. Gali įlipti į pirmą pasitaikius traukinį – bet neįlipi.
Tai jaudinantis užsiėmimas. Juk kai kurie traukiniai važiuoja už ribos, iš kur nebegrįžtama.
Tiesą sakant, Dievo karvytės jau ima kelti nerimą – regis, jų daugėja. Ir daugėja ne iš išorės, toks įspūdis, kad iš vidaus. Gal tai aš jas leidžiu į pasaulį. Mano vaizduotė? Pavasario kerai? Organizmas nori daugintis, bet pasauliui to nebereikia. O gal kažkas mano pasąmonėje, kas nori būti išlaisvintas, pasakytas?
Manau, tai ženklas. Metas rimtai sėsti prie naujos knygos.
Nors dėl viso pikto dar reiks paklausti šių namų administratorės Corinnos, kaip ten su tom karvutėm. Gal tai įprastas dalykas. Kažkada turėjau automobilį „Toyota Corina“. Ar tai kaip nors susiję dalykai? Moterų ir automobilių vardai? Kai su pirmuoju automobiliu, senute „Audi-80“ kadaise nukirtau jauną pušaitę, pakrikštijau jį „Lituanica“. Istorinio lietuvių lėktuvo ir mano automobilio pomėgis pušims man pasirodė simboliškai reikšmingas.
Keisčiausi prisiminimai, vaizdiniai veržiasi iš atminties tamsos į dabarties šviesą, kuri virš ežero atrodo prasmukusi iš kažkurio tapytojo paveikslo. Gal Jacopo Comino, nes jį iš didžiųjų mačiau paskutinį.
Kada nors ta šviesa bus paskutinė, kokios norėtum? Būtų gerai įsigyti kokios nors šviesos gabalėlį. Iš flamandų drobių ar panašiai. Neįmanoma, nes tokia šviesa kainuoja milijonus. Jeigu kiekvienas asilas galėtų įsigyti, pavyzdžiui, Janą Vermeerį, jo paveikslai būtų nieko verti. Kokios absurdiškos žmonių vertybės. Sugalvotos, nulemtos dirbtinai sukurtos pasiūlos ir paklausos. Reprodukcija? Tik ar reprodukcijose lieka nors kiek šviesos, tos tikrosios, iš originalo.
Ar iš mano, iš mūsų buvimo liks nors kiek, nors fragmentas šviesos kitiems, kitai bangai, einančiai iš paskos, griūvančiai ant mūsų gyvenimų, persismelkiančiai mūsų patirtimi, džiaugsmais ir desperacija. Nežinau, ir niekad nesužinosiu.