– Turbūt esate vienintelė ne tik Amerikos, bet ir išeivijos atstovė Lietuvos Vyriausybėje?
– Esu ministro pirmininko patarėja socialinės politikos klausimais. Patarėjo darbas – daugiasluoksnis. Jie – tarsi savo srities informacijos filtrai. Reikia įvertinti, kokią informaciją ir kada premjerui pateikti, palaikyti ryšius su kitų valdiškų institucijų pareigūnais, susitikti bei kalbėtis su piliečiais ir interesų grupėmis, patarti, su kokiais interesantais prasminga pačiam premjerui susitikti, išsakyti savo nuomonę dėl galimų sprendimų ir veiksmų, dalyvauti tarpžinybinėse darbo grupėse, retsykiais jam atstovauti.
Premjeras, aišku, tariasi ir su kitais ministrais, savo partija bei koalicijos partneriais, frakcijomis ir kitais. O jam priėmus sprendimą, patarėjo darbas palaikyti ir toliau siekti, kad Vyriausybės programa būtų įgyvendinta. Šiuo metu esu vienintelė Amerikos lietuvė, dirbanti Vyriausybėje, bet reikėtų pažymėti, kad yra ir kitų patarėjų, turinčių gyvenimo bei darbo kitose šalyse patirtį. Sudėtinga dabar skirstyti – kiek laiko reikia užsienyje išbūti, kad taptum „išeivijos lietuviu“?
– Kur dirbote anksčiau, kai dar gyvenote JAV? Kur gyvenote, kokioje lietuviškoje veikloje dalyvavote emigracijoje?
– Užaugau Bostone. Šokau tautinių šokių grupėje, dalyvavau skautų veikloje, lankiau šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Jau vėliau, baigusi universitetą, aktyviai įsijungiau į „Santaros-Šviesos“ Bostono skyriaus veiklą. Metus dirbau vertėja Lietuvių Enciklopedijos leidykloje, kurį laiką mokytojavau vietinėje lituanistinėje mokykloje.
Ištekėjusi ir susilaukusi vaikų kurį laiką dirbau – tai vertėjavau, tai mokytojavau amerikiečių mokymo įstaigose, bet apie karjerą negalvojau. Kai vyras Ramūnas baigė doktorantūrą Harvard universitete ir jam buvo pasiūlytas kuratoriaus darbas Nacionaliniame Amerikos istorijos muziejuje Vašingtone, mūsų šeima persikraustė. Įsikūrėme Vašingtono priemiestyje, Virginia valstijoje.
Ten keičiau profesiją – buvau baigusi istoriją, o įgijau ir verslo vadybos su ekonomistės specialybe magistro laipsnį. Kadangi tuomet pabaigus mokslus buvo rimtos ekonominės recesijos metas, verslo sektoriuje taip ir neįsidarbinau, bet man buvo pasiūlytas ekonomikos ir ekonominės politikos analitikės darbas Respublikonų partijos nacionaliniame komitete.
Nuo ten ir prasidėjo šiokia tokia mano politinė karjera. Labiausiai man patiko ir sekėsi analizuoti socialinius-ekonominius reiškinius. Šiame darbe ir apskritai tolesnei karjerai pravertė tiek vadybos bei ekonomikos, tiek istorijos žinios. Vėliau man buvo pasiūlytos atsakingos pareigos prezidento R. Reagan administracijoje, Žemės ūkio departamente – tapau visų JAV federalinių mitybos programų vadove (angl. Administrator, USDA Food and Nutrition Service).
O jau vėliau kito prezidento G. W. Bush buvau paskirta viceministre Būsto ir urbanistikos departamente (angl. Assistant Secretary, US Department of Housing and Urban Development). Be tiesioginių pareigų, teko dirbti įvairiose tarpžinybinėse darbo grupėse sprendžiant socialinės rūpybos, skurdo mažinimo ir benamių politikos klausimus. Taip pat šias problemas nagrinėjau įvairiuose mokslinių tyrimų institutuose ir rašiau publicistinius straipsnius socialinės politikos temomis.
– Prieš tampdama premjero patarėja dirbote LR prezidento patarėja, bet tik, ko gero, visuomeniniais pagrindais. Ar galite paminėti svarbiausius viso to laikotarpio tikslus ir pasiekimus? Kiek laiko buvote Valdo Adamkaus konsultante?
– Tapau visuomenine Lietuvos vadovo konsultante dar 1999 metais, vėliau ir etatine. Dirbau iki prezidento V.Adamkaus pirmos kadencijos pabaigos. Antrą jo kadenciją pradėjau etatine patarėja, o paskui vėl nusprendžiau dirbti visuomeniniais pagrindais. Tikriausiai suprasite, jog dirbti etatine ir turėti dažnas neapmokamas atostogas, kad galėčiau aplankyti Amerikoje tebegyvenusį ir dirbusį savo vyrą, buvo sudėtinga. Tačiau eiti visuomeninės patarėjos pareigas taip pat sudėtinga.
Ir vienu, ir kitu atveju nukenčia darbų tęstinumas. Dabar jau abudu su vyru persikėlėme į Lietuvą, tai kliūčių nuolat dirbti nebeliko. Pirmos kadencijos metu vienas prasmingesnių darbų buvo kovos su skurdu strategijos sukūrimas. Dalyvavau prezidento paskirto Socialinio komiteto, kuriam vadovavo tuometinė LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė, darbe. Jo sukurta strategija tapo pagrindu visų kitų vyriausybių skurdo ir atskirties įveikimo veiksmų planų.
Taip pat dalyvavau tarpžinybinėje pensijų reformos grupėje. Jos darbo ir rekomendacijų dėka Lietuvoje buvo įsteigti privatūs pensijų fondai, ateities kartoms sudarantys galimybę užsitikrinti ne tik valstybinės pensijos garantijas.
Prezidentas daug dėmesio skyrė ir filantropijai bei pilietinės visuomenės plėtrai, taigi teko dirbti su paramos ir labdaros fondais, bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, socialiai atsakingais verslais, organizuoti susitikimus, renginius bei darbo grupes. Taip pat pagal kompetenciją padėjau spręsti konkrečias žmonių iškeltas problemas, kai jie nežinodavo, kur kreiptis, ar atsimušdavo į neaiškius biurokratinius barjerus.
Derinau galimus sprendimus su atsakingomis ministerijomis ar žinybomis, kiek tai buvo įmanoma. Kartais tokie, atrodo, nereikšmingi darbeliai teikė didžiausią pasitenkinimą, nes kai padedi konkrečiam žmogui, iš karto matai konkretų rezultatą.
– Lietuvos socialinė padėtis – ko mums trūksta iki dažnai idealizuojamos Šveicarijos ar kitų mažiau ar daugiau pranašesnių Vakarų Europos ir užjūrio šalių?
Iki ekonominio nuosmukio dalis Lietuvos žmonių gyveno labai gerai, ypač Vilniuje ir kituose didesniuose miestuose, nors dalis tos gerovės buvo tik iliuzija. Panašiai kaip Amerikoje, ta gerovė dingo nuvertėjus akcijoms ir nekilnojamo turto kainoms, dingo praradus darbus, taip pat dėl smukusios paklausos ir atsargesnės bankų kreditavimo politikos.
Po ekonominės krizės Lietuvai bus labai toli iki Šveicarijos... Bet ir prieš šią krizę buvo pakankamai problemų. Gerovė toli gražu nebuvo tolygiai visų patiriama. Beveik penktadalis mūsų tautos gyveno skurde, socialinė atskirtis buvo ir tebėra reali problema. Šiuo metu socialinė įtampa tik aštrėja, nes nedarbas tebelieka viena pagrindinių skurdo priežasčių, o bedarbių gretos gausėja su kiekviena diena.
Ir ne tik nedarbo lygis neramina. Beveik kas trečias Lietuvoje gyvenantis pensininkas skursta, o maždaug 60 procentų visų skurstančiųjų sudaro mūsų šalies kaimo gyventojai. Kitos rizikos grupės – daugiavaikės ir nepilnos šeimos, neįgalieji ir neįgaliuosius prižiūrinčios šeimos. Galima įvardyti daug priežasčių, kodėl visoms vyriausybėms taip sunkiai sekėsi mažinti skurdą ir atskirtį – nelanksti, netaikli ir itin biurokratiška socialinės rūpybos sistema; kylančios būtinų prekių ir komunalinių paslaugų kainos; visuomeninių vertybių ir pilietiškumo stoka; regioninės politikos trūkumai; švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų reformų vilkinimas; įvairūs interesai bei korupcija ir dar kitos priežastys. O dabar, kai valstybės ir socialinio draudimo biudžetai visiškai skylėti, šias problemas dar sudėtingiau spręsti. Tiesiog reikia stengtis, kad griežtos fiskalinės priemonės, reikalingos valstybės biudžetui suvaldyti, kuo mažiau pažeistų silpniausius visuomenės narius. Taip pat turiu vilčių, kad būtent krizės sąlygomis visuomenė susitelks ir esminės reformos taps įmanomos, gims naujų iniciatyvų.
– Daug kas tebekalba apie gan greitai naujosios Vyriausybės priimtą antikrizinį planą Lietuvai. Atrodė, kad jis atitiko daugumos mūsų šalies žmonių interesus... Tačiau vos tik apie jį pranešus paprastiems mirtingiesiems, dėl padidėjusių mokesčių pradėjo protestuoti menininkai, po jų sekė sportininkai ir nemažai kitų visuomenės sluoksnių atstovų. Jūsų nuomone, ar tas planas tikrai yra geriausias išeinant iš tikrai nepalankios situacijos?
– Ar jis geriausias, dabar sunku pasakyti, bet jis buvo reikalingas, o alternatyvaus nebuvo. Kaip ir pats premjeras pripažino, klaidų detalėse netrūko, bet daug jų jau ištaisyta, kitos dar taisomos. Į protestuojančių sluoksnių balsą tikrai atsižvelgta – sudarytos bendros darbo grupės iškilusioms problemoms spręsti. Apskritai planas koreguojamas pagal kintančią tikrovę.
Be to, šalia fiskalinio priimtas ir verslo skatinimo planas. Jo tikslas – padėti verslui išsilaikyti, taigi išlaikyti ir kuo daugiau darbo vietų, pagerinti šalyje kreditavimo sąlygas bei įsisavinti kuo daugiau Europos Sąjungos skiriamų lėšų ekonomikai palaikyti. Manau, krizei tęsiantis reikės ir papildomų iniciatyvų. Tačiau noriu pastebėti, kad yra ir nepagrįstos kritikos – lyg Vyriausybės politika būtų sukėlusi krizę. Metami kaltinimai, jog planas netikęs, nes dar recesija nesibaigia, o tik gilėja. Atrodo, kai kas mano, kad priimtų įstatymų pasekmės turėtų būti momentinės.
Visuomenėje yra daug baimės, nežinios, nepasitenkinimo dėl smunkančios mūsų valstybės ekonomikos, o politiniai oponentai, žinoma, tuo naudojasi. Kritikai gal ir labiau matomi bei girdimi nei rėmėjai, jie dominuoja spaudoje, bet vis dėlto manau, kad didelė dalis visuomenės įvertina ir remia LR Vyriausybės pastangas. Apklausos rodo, kad Tėvynės Sąjunga tebelieka populiariausia politine partija.
– „Amerikos lietuvio“ skaitytojams žinoma labai svarbus Lietuvos valdininkų požiūris ir darbas su išeivija. Spaudoje pasirodė pranešimų, kad bus išformuotas TMID‘as. Ar Jūs tam pritariate? Ko tikėtis iš naujo šio Departamento statuso emigracijoje gyvenantiems lietuviams?
– Manau, kad šio departamento perorganizavimas racionalus valdymo požiūriu, taip pat leis operatyviau spręsti kai kurias užsienio lietuviams rūpimas problemas, pavyzdžiui, konsulinio aptarnavimo kokybę. Kiek perorganizavimas bus efektyvus, priklausys ir nuo pačių užsienio lietuvių. Suprantu, kad bet kokia pertvarka kelia klausimų – tautinių mažumų atstovai irgi yra pareiškę susirūpinimą. Man atrodo, kad ne organizacijos forma, o jos veiklos gairės ir programa lems rezultatus.
Departamento statusas Užsienio reikalų ministerijos sudėtyje reiškia, kad bus skiriamas viceministras, atsakingas už išeivijai rūpimus klausimus, o ministras galės tuos klausimus kelti Vyriausybės pasitarimuose ir posėdžiuose. Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas tikrai gerai supranta išeivijos reikalus, tuo tarpu strategines veiklos kryptis nustatys naujai kuriama Užsienio lietuvių reikalų taryba, kuriai vadovaus premjeras ir kurią sudarys atitinkamų sričių ministrai bei užsienio lietuvių organizacijų atstovai. Taigi manau, kad ir dėmesio, ir galimybių plėtoti bendradarbiavimą bus pakankamai.
– Ne paslaptis, kad daugelis, ypač naujos kartos imigrantų, atvykusių į JAV iš Lietuvos pastaruoju metu, yra iki šiol labai nusivylę teisinėmis aplinkybėmis, dėl kurių neįmanoma išsaugoti Lietuvos pilietybės priėmus kitos šalies pilietybę. Tuo tarpu vyresnės kartos išeivijos lietuviai, „gavę, ko jie norėjo“, aptilo... Jūsų nuomone, naujoji Vyriausybė ryšis išspręsti šį klausimą iki galo? Jei taip, tai kada?
– Kodėl Jūs sakot „aptilo“? Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė kaip gynė visų užsienio lietuvių teisę į dvigubą pilietybę, taip ir gina. Labai aiškiai ir viešai pasisakė.
Ir neteko girdėti, kad kuri nors užsienio lietuvių organizacija būtų pakeitusi savo poziciją šiuo klausimu. Jeigu ir yra šioje srityje štilis, kaip teigiate, gal dėl to, kad tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek Lietuvoje patiriami ekonominiai sunkumai nustūmė pilietybės klausimą į antrą planą. Bet prie jo neabejotinai ateityje bus grįžtama, ir premjeras nedviprasmiškai yra pareiškęs, kad dvigubos pilietybės problema turėtų būti sprendžiama taip, kad ta teise galėtų naudotis visų kartų lietuviai „nepriklausomai nuo to, kada jie yra išvykę iš Lietuvos“.
Dėl jūsų minimų „teisinių aplinkybių“ ir atsiranda bėda. Visi ligšioliniai bandymai – tiek premjero ankstesni siūlymai, tiek Seimo pernai priimtas įstatymas, kurį prezidentas vetavo – atsimuša į teisinę sieną. O padėtis dabar tokia: prezidento sudaryta darbo grupė paruošė įstatymo projektą, kuris suteiktų teisę į dvigubą pilietybę visiems lietuviams, emigravusiems nuo 1919 iki 1990 metų kovo 11-osios ir jų palikuonims bei per okupaciją ištremtiems asmenims ir jų palikuonims, taip pat, kaip ir dabar galioja, Lietuvos piliečių vaikams, gimusiems užsienyje. Tai šiek tiek praplečia potencialių dvigubos pilietybės turėtojų ratą.
Tačiau ekspertai teigia, kad Konstitucija neleidžia dvigubą pilietybę turėti tiems, kurie emigravo po nepriklausomybės atkūrimo ir po to įgijo kitos valstybės pilietybę. Konstitucinis Teismas taip interpretavo Konstitucijos pirmo skirsnio dvyliktą straipsnį. Netrūksta kritikų, kurie mano, kad Konstitucinis Teismas netinkamai interpretavo Konstituciją, bet kol pati ši institucija - gal kitos sudėties, gal persigalvojus - svarstys kitą bylą ir prieis prie kitokios išvados, jos žodis – paskutinis ir neginčijamas. Vienintelė kita išeitis – keisti Konstituciją referendumo būdu. Nors yra dar viena galimybė, kuri kažkaip nediskutuojama plačiau. Dabartinis įstatymas taip pat leidžia įgyti dvigubą pilietybę piliečiams tų valstybių, su kuriomis Lietuva būtų pasirašiusi sutartį dėl dvigubos pilietybės. Kol kas Lietuva nepasirašiusi tokių sutarčių, bet gal šį klausimą būtų galima kelti Užsienio reikalų ministerijoje bei naujai formuojamoje Užsienio lietuvių reikalų taryboje.
– Ką palinkėtumėte „Amerikos lietuvio“ skaitytojams ir visiems po platųjį pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams Šv. Velykų proga?
Pavasariškos prisikėlimo ir atsinaujinimo nuotaikos per visus metus. Ir dar linkiu, kad kuriant sau ateitį ten, kur širdis geidžia ar protas liepia, nepamirštų Tėvynės ir darbais ją ir lietuvių kultūrą puoselėtų.
Ačiū už pokalbį, mes savo ruožtu linkime sėkmingo darbo Lietuvos Vyriausybėje.