Sulig kiekviena nauja Vyriausybės iniciatyva įtampa TS-LKD viduje didėja. Konservatorių-krikdemų frakcijoje įnirtingai susikauta dėl pirminio biudžeto peržiūros pasiūlymo, tačiau Vyriausybė ir finansų ministras Algirdas Šemeta atsitraukė, pasiūlę kompromisą – kol kas nemažinti valstybinio sektoriaus atlyginimų.
Tačiau beveik prieš metus iš konservatorių, krikdemų ir tautininkų sudarytos partijos vienybei gresia naujas išmėginimas – balandžio 7 d. į Seimo posėdžių salę atkeliavo reforminis Mokslo ir studijų įstatymo projektas. Tai gali būti paskutinis šapas svirduliuojančiam partijos vienybės kupranugariui.
Jeigu taip įvyks, į paviršių iškils seniai pribrendusios įtampos ir kovos dėl įtakos bei galios nesantaikos. Iš esmės parlamentinė TS-LKD dalis jau dabar yra dalijama gilių vidinių skirtumų ir principinių nesutarimų.
Pagrindines įtampų „lūžio linijas“ sudaro priešpriešos tarp „tikrųjų“ konservatorių ir krikdemų, tarp „reformatorių“ ir „radikalų“, tarp Andriaus Kubiliaus šalininkų ir jo konkurentų rėmėjų. Dar pora stipresnių išmėginimų – ir iš parlamentinės frakcijos gali likti tik vardas, dangstantis kelias nesuderinamas ir skyrium veikiančias politines grupuotes. Galima nesunkiai numanyti, kokių padarinių tai gali turėti Vyriausybės ir visos valdančios koalicijos išlikimo perspektyvoms.
Bet pirmiausia – kas reformą remia ir kas jai priešinasi?
Aukštojo mokslo pertvarkai palankūs, pirmiausia, Andriaus Kubiliaus šalininkai – ministrai Rimantas Dagys, Kazimieras Starkevičius ir Rasa Juknevičienė, Seimo nariai Donatas Jankauskas, Edmundas Pupinis, Audronius Ažubalis, Emanuelis Zingeris, Arvydas Vidžiūnas, Vitas Matuzas ir, galiausiai, Mantas Adomėnas, vienas iš reformos iniciatorių ir pagrindinių ruporų.
Prie šalininkų galima priskirti ir kitus TS-LKD narius Švietimo, mokslo ir kultūros komitete: jo pirmininką Valentiną Stundį, režisierių Julių Dautartą ir istoriką iš Rokiškio Algį Kazulėną. Taigi reformos šalininkų būrys ne itin gausus – 14 iš 45 frakcijos narių.
Jį dar labiau silpnina tai, kad ministrai Seime būna retai ir ima prarasti įtaką bei autoritetą frakcijoje, o be savo lyderio – premjero Kubiliaus – ši grupė apskritai atrodo ganėtinai pakrikusi.
Kur kas geriau susitelkę atrodo reformos priešininkai. Tarp jų ryškėja net kelios grupuotės, kurios dėl skirtingų priežasčių priešinasi užmačioms reformuoti Lietuvos aukštąjį mokslą.
Pirmiausia – „radikalai“. Taip galima būtų pavadinti balsingą TS-LKD parlamentarų grupę, kuri susikristalizavo aplinkui prieš metus prisijungtus tautininkus.
Tautininkų įtaka partijos frakcijoje neproporcinga Seime turimoms vietoms, nes į Seimą pateko tik du tautininkai: Kazimieras Uoka ir Gintaras Songaila (pastarasis iškėlė save kandidatu į gegužės mėnesį renkamo visos TS-LKD partijos pirmininko postą).
Aplink tautininkus spiečiasi dar ankstesnėse Seimo kadencijose radikaliais pareiškimais pagarsėję Saulius Pečeliūnas, Vidmantas Žiemelis, Rytas Kupčinskas, taip pat du frakcijos „medikai“ – Vida Marija Čigriejienė ir Antanas Matulas.
„Radikalų“ nepasitenkinimą kelia, atrodo, pats siekis modernizuoti ir suvakarietinti Lietuvos aukštąjį mokslą, dėl to įžvelgiama kosmopolitizmo grėsmė. Be to, nemažai šios grupės parlamentarų tiesiogiai gina reforma nepatenkintų įvairių Kauno aukštųjų mokyklų rektoratų interesus.
Nemažą dalį „radikalų“ jungia vasario mėnesį įkurta Vinco Kudirkos grupė, vienijanti 11 TS-LKD frakcijos parlamentarų ir vadovaujama Gintaro Songailos. Kai kurių kitų, jai nepriklausančių frakcijos narių vertinimu, grupės steigimo tikslas – sukurti frakcijoje alternatyvų, Kubiliui priešingą galios centrą.
„Kudirkiečiai“ deklaruoja siekį vienyti partiją, bet man atrodo, kad jų žaidimas paprastas – kova dėl valdžios“, – teigė vienas Seimo komiteto pirmininkas, nepanorėjęs būti įvardytas. Kad kuriama galios siekianti struktūra, patvirtina ir tai, kad V.Kudirkos grupės padalinius mėginama steigti ir už Seimo ribų – daugelyje partijos skyrių.
Be radikalų, reformai nepritaria ir krikščionys demokratai. Aukštojo mokslo reformos siūlomame universitetų konkurencijos modelyje krikdemai įžvelgia „laisvosios rinkos ranką“, o bet kokiose laisvosios rinkos apraiškose – blogį.
„Tikrųjų“ krikdemų TS-LKD frakcijoje ne tiek ir daug – 7 iš 45, o ir jų pirmininkas Valentinas Stundys veikiausiai rinksis reformos pusę – aktyviausiu ir pagrindiniu pernelyg „liberalios“ reformos kritiku, tikėtina, taps Jonas Šimėnas.
Tačiau prie krikdemų jau kurį laiką šliejasi dar ir dvi deklaratyviai katalikiškų pažiūrų moteriškės parlamentarės – Aurelija Stancikienė ir Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Jų įtaka moteriškajai frakcijos daliai nekelia abejonių, kaip ir jų priešiškumas auk6tojo mokslo reformai.
Užteks paminėti tai, kad būtent Aurelija Stancikienė visuomeninės padėjėjos postą suteikė (ir taip panaikino iki tol galiojusį draudimą įeiti į Seimą) Rūtai Grinevičiūtei, pasižymėjusiai, be kita ko, aršiu reformos puolimu. Net ir krikdemų pirmininkui V.Stundžiui perėjus į reformos šalininkų pusę, susidaro pakankama krikdemiškos opozicijos mokslo pertvarkai masė.
Be to, kovo 28 d. buvusios Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai susijungė su Tėvynės Sąjungos viduje gyvavusia Krikščionių demokratų frakcija, o tai, kaip matysime, gali turėti lemiamos reikšmės visai jungtinės partijos galios architektūrai.
Trečia grupė, kuria gali remtis reformos priešininkai, – „nepatenkintieji“: sunkiai apibrėžiama ir išskydusių ribų grupė, kurią sudaro parlamentarai, dažnai balsuojantys prieš partijos liniją ir reiškiantys viešą nepasitenkinimą Vyriausybės veiksmais. Ją sudaro nesutramdomasis profesorius Kęstutis Masiulis, politinių kalinių ir tremtinių atstovės Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir Vincė Vaidevutė Margevičienė, klaipėdietis Evaldas Jurkevičius ir kiti. Tikėtina, kad didžiuma jų mokslo ir studijų reformos nepalaikys.
Tarp reformos šalininkų ir trijų jos priešininkų grupuočių dar plyti plati „niekieno zona“ – keliolika parlamentarų, kurių apsisprendimas aukštojo mokslo reformos atžvilgiu nėra aiškus ir jų balsavimą gali padiktuoti įvairūs faktoriai.
Vienas tokių faktorių – profesoriaus Vytauto Landsbergio autoritetas. Profesorius Landsbergis kartu su keliais kitais TS-LKD Seimo nariais kovo 27 d. pasirašė deklaraciją, raginančią neatidėlioti seniai pribrendusios aukštojo mokslo pertvarkos, nors savo žodiniame pasisakyme ir buvo kritiškas dėl paties reformos turinio. Taigi balsavimas dėl reformos Seime taip pat bus ir išbandymas, kiek profesoriaus Landsbergio autoritetas tebėra reikšmingas jo paties sukurtoje partijoje.
Tačiau kaip apskritai galėjo susidaryti tokia situacija, kai Tėvynės Sąjungos – vienos iš disciplinuočiausių Lietuvos partijų – parlamentinė frakcija eina prieš savo premjero valią, savo Vyriausybės liniją, savo valdymo organų (Prezidiumo ir Tarybos) nutarimus ir savo pačios rinkimų programą?
Atsakymai keli. Pirmiausia, nėra užsibaigęs partijų vienijimosi procesas, ir kiekviena iš pradinių politinių jėgų – konservatoriai, krikdemai, tautininkai, netgi politiniai kaliniai ir tremtiniai – tebegyvena atskirai, savotiškame „gete“, kai skirtumai nuo kitų TS-LKD bendruomenių darosi svarbesni, negu jungiantys bendri dalykai.
Antra, po visuomenėje nepopuliarių kovos su krize veiksmų frakcija bijo naujų masinio nepasitenkinimo proveržių.
Trečia, tik nedidelė frakcijos dalis iš esmės pritaria Andriaus Kubiliaus skelbiamai visapusiškos Lietuvos ekonomikos ir valstybės modernizacijos programai – kur kas didesnė jos dalis norėtų ramiai gyventi, tęsdami socdemų pradėtą tradiciją naudotis valdžios teikiamais ekonominiais privalumais ir sodinti „saviškius“ į visus pagrindinius valdžios postus. Būtent taip buvimo valdžioje prasmę ir mato dabartinės TS-LKD frakcijos dauguma.
Ketvirtasis paaiškinimas pasislėpęs nedidukėje frakcijos seniūno Jurgio Razmos figūroje. Būtent aktyvi jo užkulisinė veikla paaiškina, kodėl pasipriešinimas Andriaus Kubiliaus politinei linijai frakcijoje toks organizuotas ir ne tik ilgainiui neišblėsta, bet dar stiprėja. Jo – frakcijos seniūno – balsavimų prieš bendrą partijos liniją Seime procentas didžiausias po „radikalų“ ir kai kurių iš „nepatenkintųjų“.
Pirmininkaudamas frakcijos posėdžiams Razma, pasak liudininkų, atvirai demonstruoja nepalankią laikyseną Andriui Kubiliui ir Algirdui Šemetai. Be to, pasak šaltinių frakcijoje, Razma buvo slaptas V.Kudirkos grupės steigimosi globėjas, nors formaliai jai ir nepriklauso.
Verta prisiminti, kad prieš metus Jurgis Razma buvo ir vienas aktyviausių tautininkų prisijungimo „prastūminėtojų“, kai prof. Landsbergio sparnas tautininkų atėjimui aktyviai priešinosi. Aukštojo mokslo reformos atžvilgiu Jurgis Razma nė neslepia savo skepticizmo.
Jam vadovaujant posėdžiams, frakcija atvirai raginama pasisakyti prieš pertvarką, o iš jo elektroninio pašto frakcijai platinami išimtinai vien tik prieš reformą nukreipti kreipimaisi ir nuorodos į reformai nepalankius straipsnius. „Tikiuosi, kad frakcijoje išlieka nusiteikimas objektyviai nagrinėti mokslo ir studijų reformos siūlymus“, – neseniai persiųsdamas vieną tokią priešišką nuorodą elektroniniame laiške teigė J.Razma.
Tokia Razmos laikysena jau kuris laikas kelia nepasitenkinimą Kubiliaus šalininkams. „Kur tai matyta, kad frakcijos seniūnas varytų savo politinę liniją, priešingą ir mūsų Vyriausybei, ir partijos programai!“, – piktinosi vienas iš Seimo narių. Užkulisiuose sklinda kalbos ir apie Jurgiui Razmai ruošiamą nepasitikėjimo pareiškimą, nors tikėtini tokios interpeliacijos autoriai paklausti teigė nieko apie tai nežinantys.
Ko siekia Jurgis Razma? Į šį klausimą atsakyti būtų nelengva ir ne taip informatyvu, kaip kitas klausimas: ar jis ir yra pasipriešinimo Kubiliui centras? Jo organizacinis genijus ir ryšiai galbūt paaiškina, kodėl frakcijoje vienijasi „radikalai“, kodėl ir kaip susiformavo V.Kudirkos grupė ir kas kryptingai skatina „nepatenkintuosius“ priešintis Vyriausybės politikai. Tačiau tai niekaip nepaaiškina krikdemų dalyvavimo šioje bręstančioje vidinėje opozicijoje Vyriausybei. Įtikinamiausias paaiškinimas toks, kad Razma veikia ne vienas ir galbūt netgi nėra pagrindinė figūra šioje dėlionėje. Ir čia negalima neatkreipti dėmesio į partijos vidaus šaltinius, kurie būtent Ireną Degutienę įvardija kaip opozicijos Kubiliui centrą. Pasak jų, Degutienė, Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja, ir yra šios šachmatų partijos strategė, pati norinti likti šešėlyje ir paliekanti konkrečius praktinius veiksmus vykdyti Jurgiui Razmai. Būtent jos dėka į šį žaidimą įsitraukė ir Kubiliaus pernelyg „laisvarinkiška“ laikysena nepatenkintieji krikdemai, neseniai susijungę į vieną darinį su TS viduje egzistavusia Irenos Degutienės vadovaujama Krikščionių demokratų frakcija ir taip įgiję dar platesnės įtakos jungtinėje partijoje.
Degutienės motyvacija gali būti tik viena – pakeisti Andrių Kubilių premjero poste. Juk I.Degutienė tebejaučia nuoskaudą dėl praleistos galimybės tapti ministre pirmininke 1999 m. atsistatydinus Gediminui Vagnoriui. Pasak šaltinių frakcijoje, būtent dėl šios priežasties Irena Degutienė, formuojant dabartinę Vyriausybę, atsisakė jai primygtinai siūlomo socialinės apsaugos ir darbo ministrės posto. Pasilikdama už Vyriausybės ribų, politiškai nerizikingoje Seimo vicepirmininkės pozicijoje, neapsiimdama spręsti skausmingų ir politiškai pavojingų „Sodros“ deficito reikalų, ji gali tikėtis būti realiausia kandidate į premjeres tuo atveju, jeigu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė susvyruos. Labai tikėtina, kad veikdama išvien su Jurgiu Razma Irena Degutienė tą „jeigu“ mėgina paversti į „kai“.
Laikas dirba ne Vyriausybės naudai. Praėjusią savaitę iš TS-LKD frakcijos į viešumą nutekintos konfidencialios „Vilmorus“ apklausos rodo ne tik tai, kad beveik visi Vyriausybės sprendimai visuomenėje labai nepopuliarūs.
Pats jų nutekinimo faktas rodo, kad Vyriausybei gero nelinkintys frakcijos nariai veikia nesiskaitydami su priemonėmis ir nepaisydami savo pačių Vyriausybės stabilumo, ar gal net sąmoningai siekdami ją destabilizuoti. Taigi, atrodo, kol Vyriausybė planuoja, kaip karpyti biudžetą ir bristi iš krizės, frakcijoje sparčiai bręsta planai, kaip Vyriausybę pakeisti.
Tačiau valdžios viršūnės pasikeitimas – anaiptol ne vienintelis galimas scenarijus. Tikėtinas ir faktinio TS-LKD skilimo variantas.
Konservatoriai-krikdemai, kaip partija, dabar yra atsidūrę kryžkelėje: ar tęsti ambicingų reformų programą, sulaukti neišvengiamo nepopuliarumo ir galbūt vėl ilgam atsidurti opozicijoje, tikintis, kad „padėkos ateities kartos“, ar laikytis „išsilaikymo valdžioje bet kokia kaina“ strategijos, perimant nuosaikiai populistinę laikyseną, nedarant staigių judesių ir tikintis perimti socdemų, kaip archetipinės „valdžios partijos“, pozicijas?
Abi strategijos turi daug šalininkų, ir gali būti, kad jokio abiems stovykloms priimtino sutarimo dėl bendro kurso pasiekti nebus įmanoma. Tokiu atveju grėstų skilimas – iš pradžių pasireiškiantis kaip esamų nesutarimų TS-LKD frakcijoje gilėjimas, jų išsiplėtimas į skyrius ir į visą partijos organizaciją, kurį vėliau lydės ir formalus atsidalijimas į atskiras politines jėgas.
Galimi tokio pasidalijimo branduoliai – Kubiliaus vadovaujamas „konservatyviosios ateities“ projektas ir (galbūt I.Degutienės vadovaujama) „provincialiai tradicionalistinė“, ultravertybiška, nacionalistinė ir antiliberali krikdemų-tautininkų-radikalų jungtinė politinė jėga. Galima pastebėti, kad Andrius Kubilius Lietuvos politinio lauko perspektyvą, remdamasis Lenkijos pavyzdžiu, dažnai įvardija kaip neišvengiamą posūkį į dešinę, kur politinis ginčas vyksta tarp dviejų dešinės jėgų – konservatorių-tradicionalistų (Lenkijoje – „Teisės ir teisingumo“ partija) ir liberalų (Piliečių platformos partija). Jeigu prognozuojamas TS-LKD skilimas įvyktų, dešinėje politinio spektro pusėje išsikristalizuotų ne dvi, o trys politinės srovės: konservatoriai, tradicionalistai-nacionalistai ir liberalai.
Kiek toks skilimas tikroviškas? Į šį klausimą pamatuotai atsakyti sunku, bet aišku viena – kaip pripažįsta ir pats Jurgis Razma, tokio laipsnio partijos fragmentacijos nėra buvę nuo Gedimino Vagnoriaus laikų, o kuo tai baigėsi anuomet, istorijai žinoma.
Ne visi plyšiai, dalijantys TS-LKD – didžiausią partiją Lietuvoje, yra atsiradę dėl skirtingų politinių jėgų jungimosi. Dalis įskilimų atsiradę naujai ir išreiškia naujai susiformavusius požiūrių skirtumus: į dabartį, į reformas, į globalizaciją, į krizę, į Europos Sąjungą, į krikščioniškąsias vertybes. Kiek tiems įskilimams bus leista plėstis ir gilėti, priklauso nuo aktyvios partijos vadovybės, pirmiausia paties Andriaus Kubiliaus, laikysenos.
Kol kas precendentai nedžiugina: ruošiantis Seimo rinkimams, Kubilius neužsiėmė aktyviu ir kryptingu rinkiminio sąrašo formavimu, palikdamas procesą „vietos demokratijai“, ir štai rezultatas – TS-LKD tribūnoje Seime daugiau nei pusę vietų užima populistai, radikalai ir savivaldos lygio politikai. Netrukus šis atsainumas gali antru galu tvoti ir paties Kubiliaus Vyriausybei.
Aukštojo mokslo reforma šiame kontekste yra tik pretekstas gilioms ir beįsisenėjančioms įtampoms iškilti į paviršių. Aukštojo mokslo pertvarkos tema tam paranki, kadangi dalija TS-LKD frakciją ir partiją principiniais – vertybių ir strateginės laikysenos – klausimais. Kažin ar aukštojo mokslo reforma netaps savotišku legendinio liūdnai pagarsėjusio kreiserio „Aurora“ šūviu, skelbiančiu Vyriausybės rūmų šturmą – tik šįkart iš saviškių pusės?