Svarbi aplinkybė - kuo didesnė drėgmė, na, o dar geriau lietus ar rūkas. Varliagyvių kelias į neršto vietas yra labai tikslingas. Jeigu ant kelių matome šokuojančias varles, rupūžes, šliaužiančius tritonus, galime būti tikri, kad jų migracijos tomis pat vietomis vykdavo ir tada, kai žmonės nebuvo nutiesę kelių.
Varliagyvių nerštas – labai atsakingas laikas. Subrendusios, paprastai ne jaunesnės kaip 4–5 metų varlės naktimis energingai šokuoja ir skuba. Jos pilnos ikrų, sunkios, joms būtina suspėti, kol vandens temperatūra yra tinkamiausia. Anksčiausiai neršti pradeda pievinės varlės, kurios susiporuojja jau keliaudamos į nerštavietes ir esant apie 10 OC temperatūrai, išneršia maždaug po 1000 ikrelių.
Po savaitės varlės palieka nerštavietes, iki rudens laikosi sausmoje, o į jas sugrįžta tik kitą pavasarį. Netrukus neršti keliaus smailiasnukės varlės, kurių patinėliai balose ilgai kvarks, pakeis spalvą (bus šviesiai melsvi), o atkeliavus patelėms prasidės nerštas. Paprastosios rupūžės keliauja labai anksti, tuo pat metu į neršto vietas iš žiemaviečių sausumoje šliaužia tritonai.
Varliagyvių migracijos į neršto vietas pavojingos – daug varlių žūva įkritusios į stačiakraštes duobes, kitas sumedžioja mangutai, lapės, ežiai. Daug varliagyvių pražūva deginamose pievose, joms mirtinai pavojingi net ir senose degimvietėse esantys pelenai, galintys neigiamai veikti jautrią gyvūno odą. Tačiau daugiausia varlių, rupūžių ir tritonų žūva keliuose. Sunku suskaičiuoti tas netektis, tačiau žinant, kad taip kryptingai keliauja neršti pribrendę varliagyviai, žala jų populiacijoms padidėja daug kartų. Sunku reikalauti, kad vairuotojai (ypač naktį) apsaugotų važiuojamojoje dalyje šokuojančias ar prigludusias ir prastai matomas varles. Joms padėti gali prie kelių statomos apsauginės užtvaros.
T
okia užtvara – apie 100 m ar ilgesnė polietileno juosta, ištempiama ir pritvirtinama prie kas 1,5–2 m įkaltų kuolelių. Juostos aukštis 25–30 cm. Jeigu greta yra pralaidos ar lietaus kanalizacijos tuneliai, migruojančius varliagyvius užtvaros pagalba galima nukreipti į juos.
Jei jų nėra, kas keletą metrų reikia iškasti 20 cm gylio duobutes, į kurias įkris palei užtvarą šokuojančios varlės. Du kartus – ryte ir vakare – reikia juos surinkti ir, pernešus į kitą kelio pusę, išleisti. Dar geriau panešti tolėliau nuo kelio, kad gyvūnai jaustųsi saugūs. Varlių migracija trunka neilgai – apie dvi ar tris savaites. Mokykloms, saugomų teritorijų darbuotojams ši apsaugos priemonė turėtų būti labiausiai priimtina. Ją įrengti gali bet kas, kam tik rūpi mūsų gamta.
***
Selemonas Paltanavičius yra gamtininkas