Kooperatinės bendrovės „Panemunys” pirmininkės Eugenijos Petrylienės prašymus padėti dar vasario mėnesį gavo Seimo Kaimo reikalų komiteto, Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio rūmų, Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovai, tačiau skirsnemuniškiai iki šiol jokios jų pagalbos nesulaukė. Nors visas kooperatyvo narių pagamintas pienas parduodamas mažesnėms įmonėms, kai kurie jau pradėjo nerimauti, kad vasarą pieno nebus kur dėti.
Pasinaudoję proga susitikti su Jurbarke viešėjusiu žemės ūkio ministru Kazimieru Starkevičiumi, rajone veikiančių kooperatyvų vadovai surengė pokalbį prie apskritojo stalo. Jis nebuvo lengvas nei ministrui, nei savivaldybės atstovams, nei už teisę kooperuotai dirbti kovojantiems žemdirbiams.
„Kai tik į kooperatyvą priimame ūkininkus, pardavusius pieną ariogališkių Čeičių pieno surinkimo įmonėms, iškart prasideda problemos. Sausio 16 d. mums paskambino „Pieno žvaigždžių” žaliavų skyriaus direktorius Algimantas Paspirgėlis ir pareiškė, kad jei bent vieną pieno statytoją iš Kartupių priimsime į kooperatyvą, įmonė iš mūsų pieno nepirks. Tikrai nemanėme, kad grasinimai rimti, tačiau klydome.
Netrukus gavome raštą iš „Pieno žvaigždžių” filialo „Pasvalio sūrinė”, kad sutartis nutraukiama”,- pasakojo susitikimo dalyviams kooperatinės bendrovės „Panemunys” pirmininkė E. Petrylienė.
Jos žodžius patvirtino pieno perdirbėjų nemalonę ant savo galvos užsitraukusi Vitalė Zubrickienė. Dar pernai keletas Kartupių kaimo ūkininkų nutarė kooperuotis – susidėjo pinigus, įsigijo patalpas, įsirengė pieno supirkimo punktą ir nutarė nebeparduoti pieno Dalios Čeičienės pieno surinkimo įmonei.
„Mums iš karto pasakė, kad jei pereisime į kooperatyvą, pieno iš mūsų niekas nepirks. Supirkėja skambino į namus, gąsdino ne tik mane, bet ir kitus žmones. Netikėjome, o dabar matome, kad pieno perdirbėjai ne tik susimoko tarpusavyje, bet dar ir terorizuoja kooperuotis nusprendusius žmones.
Kai kurie, pamatę, kad kooperatyvui į ratus kaišiojami pagaliai, jau pakėlė sparnus ir jų niekas negali sulaikyti”,- piktinosi V. Zubrickienė.
Šiuo metu kooperatinė bendrovė „Panemunys” iš savo narių kasdien superka po 8 t pieno. Vasarą kiekis labai padidėja – pernai „Pasvalio sūrinė” iš Skirsnemunės kasdien išsiveždavo daugiau kaip po 10 t pieno. Tikimasi, kad jo ir šiemet bus ne mažiau.
Lyg nesupratęs, dėl ko ministrui skundžiasi pieno supirkimo kooperatyvo pirmininkė, susitikime dalyvavęs Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Antanas Navickas ėmė ją barti, kad kooperatyvas per lėtai plečiasi ir per mažai pieno parduoda.
„Kiek kartų laikraštyje rašiau, per radiją kalbėjau, kad kooperuotis būtina. Ir rimtai kooperuotis – per dvejus metus menkai teišsiplėtėte, nedaug pieno parduodate. Tos jūsų 8 tonos tėra lašas jūroje, todėl perdirbėjai į tokį kooperatyvą dėmesio nekreipia. Gal jums mano idėja nepatiks, bet turėtumėte jungtis su „Raudonės“ kooperatyvu ir pritraukti į jį kuo daugiau žemdirbių”,- mokė kooperatyvų vadovus A. Navickas.
Atrodo, kad Jurbarko r. savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas nebuvo girdėjęs, kad per porą metų į kooperatinę bendrovę „Panemunys“ įstojo daugiau kaip 70 narių.
Nors Skirsnemunėje veikiančio kooperatyvo nariai tikėjosi iš ministro išgirsti pažadą sudrausminti kooperatyvo plėtrą stabdančius pieno perdirbėjus, K. Starkevičius jurbarkiečiams patarė patiems perdirbti supirktą pieną. Pasak ministro, sūrį ir varškę mielai pirktų kauniečiai, o Kaunas nuo Jurbarko nėra toli, tereikia imtis iniciatyvos.
„Anksčiau, kai beveik 70 proc. pieno Lietuvoje pagamindavo smulkieji ūkininkai, perdirbėjai ragino juos kooperuotis, o dabar pamatė, kad kooperatyvai jiems nenaudingi, ir visoje Lietuvoje stengiasi iš kooperatyvų pieno nepirkti. Ministerija bando juos priversti dirbti rinkos sąlygomis, stengiasi riboti pieno įvežimą iš Latvijos, bet taip greitai nieko negali padaryti. Patariu jums pasinaudoti ES parama ir kuo greičiau įkurti pieno perdirbimo cechą”,- ragino K. Starkevičius.
Kooperatinės bendrovės „Panemunys” pirmininkės E. Petrylienės ši idėja nebaugina – ji jau seniai svajoja apie kooperatinę pieno perdirbimo įmonę, tačiau ūkininkė baiminasi, kad kol cechas bus įsteigtas, gaus valstybės pažadėtą paramą ir įveikęs visas biurokratines kliūtis pradės veikti, valstybės žemės ūkio politika gali pasikeisti.
Autorės nuotrauka