Prieš komunistinę valdžią, neva klastojusią rinkimus, kilę protestai labai greitai virto riaušėmis. Jos gal ir nebūtų atkreipusios tarptautinės bendrijos dėmesio, jei ne keletas detalių.
Tiesa, tai nebuvo pirmieji tokie neramumai žemyne. Juk kiek anksčiau riaušės nuvilnijo per keletą kitų Europos valstybių, o ašarinių dujų kvapo galėjo prisiuostyti ir lietuviai.
Tačiau chaosas Moldovoje gerokai skyrėsi nuo neramumų, kilusių Rytų Europos valstybėse arba Prancūzijoje.
Tačiau jau antradienį tapo akivaizdu, jog neramumai Moldovoje slepia kai ką daugiau. Pagal jau matytą scenarijų įtūžusi ir po ranka pasitaikiusiais daiktais ginkluota minia veržėsi prie valdžios pastatų.
Išlieti susikaupusį pyktį ant nevykusios ar sukčiaujančios valdžios visuomet būdavo populiaru. Tiesa, nereikėtų pamiršti, jog, kaip ir anksčiau, taip ir šiais laikais minia galima lengvai manipuliuoti.
Apie riaušėse Lietuvoje ir Latvijoje buvusius kurstytojus jau esame girdėję. Bet tai gali pasirodyti menkniekis, palyginti su tuo, kas antradienio vakarą dėjosi Kišiniove.
Tūkstančių protestuotojų įniršis ir ryžtas augo ne valandomis, o minutėmis. Vos tik kažkas sušuko „veržiamės į parlamentą“, minia pakluso akimirksniu.
Žinoma, galima kaltinti nemokšiškai riaušes malšinusius pareigūnus.
Antra vertus, minia neišsigąsta ašarinių dujų, vandens patrankų ir šimtų ginkluotų pareigūnų, jei yra pasiruošusi rizikuoti savo gyvybe.
Kai kas teigtų, jog tokiais atvejais žmones gali vesti instinktai ir susikaupęs pyktis. To Moldovoje vien per pastaruosius aštuonerius metus susikaupė pakankamai, o komunistai vis dar maitina žmones pažadais apie šviesesnį rytojų.
Didelė dalis moldavų uždarbiauja Rusijoje, nuo kurios jų tėvynė priklausoma ekonomiškai. Vis dėlto paradoksalu, jog komunistinės Moldovos valdžios flirtas su Maskva bent daliai gyventojų įgriso iki gyvo kaulo, mat naudos iš to – mažokai.
Ir nebūtinai dėl visko kaltas Kremlius, jei kam kilo toks įtarimas po šių išvadų. Dalis moldavų jau senokai pavydžiai žvelgia į pietus, kur Moldovai istoriškai, kultūriškai ir kalba artima Rumunija, nors ir sunkiai, bet prasiskynė kelią į ES.
Posovietinėms šalims Europoje integracija į ES jau seniai tapo ne šiaip bene svarbiausiu tikslu, bet ir geresnio gyvenimo vizija.
Moldavai pavydi Rumunijai, kuri jau priklauso ES ir gyvena geriau už savo kaimynę.
Todėl pirmadienį Kišiniove galima buvo išgirsti raginimų ne tik nuversti komunistinę šalies valdžią, bet ir susijungti Moldovai su Rumunija.
Nereikia nė įsivaizduoti, kokią komunistų ir jiems prijaučiančių jėgų rytuose reakciją sukėlė tokie raginimai. Tad nenuostabu, jog kai ant protestuotojų užimto parlamento suplevėsavo ES ir Rumunijos vėliavos, Moldovos valdžia tiesiog įsiuto.
Kol minioje, kurioje daugiausia buvo jaunuolių, skambėjo entuziastingi šūksniai apie permainas ir net revoliuciją, komunistinė šalies valdžia trimitavo apie perversmą.
Suprantama: riaušininkų nusiaubtas parlamentas ir iš jo tempiami kompiuteriai nepridėjo pliusų protestų organizatoriams. Smurtautojus pasmerkė visa tarptautinė bendruomenė.
Tačiau Moldovos valdžios nuogąstavimus dėl perversmo palaikė tik Rusija. Tai ir nenuostabu – juk Maskva iki šiol su siaubu prisimena spalvotųją revoliucijų metu kursą radikaliai pakeitusias Gruziją ir Ukrainą.
Prarasti dar vieną, kad ir mažą, įtakos sferos salelę Maskvai atrodo nedovanotina.
Tad ar verta stebėtis, jog pirmadienį taikiai prasidėję protestai virto riaušėmis.
Juk riaušininkai jokio gailesčio tikėtis negali, o prieš juos jėgą naudojanti valstybė gali visuomet pasiteisinti, jog ginasi nuo smurto.
Bet kai Moldovos prezidentas atvirai pareiškė, jog riaušes organizavo Rumunija, tai tapo alyvos šliūkštelėjimu į ugnį.
Europa jau nesyk galėjo įsitikinti, kuo gali baigtis panašūs kaltinimai, – konfliktu, kurio niekas realiai nenori gesinti.
Be to, per tokius neramumus ir chaosą greitai pamirštamos ir tikrosios protestų priežastys.
Visuomet galima klausti: kam tai naudinga? Vėliavomis mojuojantys žmonės gali teigti, jog naudos jie neieško.
Tačiau nesunku suprasti, kad konfliktų provokavimas šiandien yra naudingas tik kelioms suinteresuotoms grupėms.
Pirmiausia valdžią išlaikyti Moldovoje siekiantiems komunistams ir jau daugiau nei dešimtmetį taikdario ir tarpininko vaidmenį atliekančiai Rusijai.
Juk šalia Moldovos yra dar viena už Kremliaus pavadėlio laikoma Padniestrės respublika, siekianti nepriklausomybės.
Silpna ir nuo Rusijos priklausoma Moldova Europai visai neįdomi, užtat Kremliui visuomet praverstų. O jei pradėtų spyriotis ir aktyviau reikšti euroatlantines ambicijas, visuomet galima ištraukti riaušių arba Padniestrės kortą.